Žinios, ateinančios iš vienos didžiausios ekonomikos ir sparčiausiai augančios pasaulio šalies – Kinijos – verčia suklusti įvairių regionų verslininkus.
Darbo jėgos kaina, šioje šalyje pradėjusi kasmet augti po 15–20%, nuo šių metų pradžios pakilo dar – darbo užmokestis čia auga kas ketvirtį. Pelno maržas spaudžia ir sparčiai stiprėjantis juanis. Dėl to vis daugiau Europos bendrovių nusprendžia arba grįžti namo, arba pasiieškoti gamybai ar paslaugoms tinkamų vietų artimesnėse šalyse, dažniausiai – Rytų Europoje.
Tarptautiniai ekspertai pataria: Europos bendrovėms traukiantis iš Kinijos, Lietuvos ir kitų regiono šalių verslui veriasi naujos bendradarbiavimo perspektyvos. Todėl, norint jomis pasinaudoti, derėtų nesėdėti sudėjus rankų ir nepramiegoti savo šanso: konkurencija dėl iš Kinijos pasitraukusių užsakymų jau artimiausiu laiku gali būti gana nuožmi. Lietuvai rimta konkurente gali tapti Lenkija, siekianti užkariauti Europos rinką.
VŽ neseniai rašė, kad specialistai rekomenduoja atidžiau pažvelgti į Nyderlandus. „Bloomberg“ teigimu, Nyderlandai lyderiauja Europos dažų gamybos ir karinės aprangos sektoriuose – tai galėtų sudominti Lietuvos tekstilininkus ir chemijos bendroves. Lietuviai turi neabejotinų konkurencinių pranašumų – šalies įmonės gali gaminti nedideliais kiekiais, konkurencingomis kainomis, trumpi yra atlikimo ir pristatymo terminai.
Tekstilininkai bene pirmieji ir pajuto brangstančios kinų darbo jėgos pranašumus: bendrovės sako, kad sulaukė ne tik naujų užsakovų iš Vakarų Europos – pas lietuvius grįžo ir seni pažįstami, kadaise susivilioję pigia kinų darbo jėga. Prestižiškesnius drabužius siuvančios bendrovės, siekiančios ypatingos kokybės, darbą mieliau patiki europiečiams, nes taip lengviau ir pigiau kontroliuoti kokybę.
Net kai kurios lietuviškos įmonės jau atsisakė pirkimų Kinijoje ir daugiau užsakymų patiki vietos bendrovėms. Tarp jų – AB „Vilma“, dar neseniai komplektavimo detales užsakinėjusi Kinijoje. „Tačiau ir kiti mūsų gamintojai sugeba konkuruoti su Rytų valstybėmis. Jiems ir atiduosime dalį užsakymų gaminti mums reikalingus produktus“, – rudenį VŽ aiškino Edmundas Pigaga, „Vilmos“ vadovas.
Pasak jo, dirbti su lietuviais patrauklu, nes jie – arti, darbą atlieka operatyviai. Kaina, įvertinus išlaidas transportui, net šiek tiek mažesnės nei užsakant milžiniškus kiekius Kinijoje. O ir pati gamykla gali greičiau reaguoti į rinkos pokyčius, nes užsakovai nebenori investuoti apyvartinių lėšų į prekes, kurios guli sandėlyje, o vežti mažomis partijomis iš Kinijos ir sunku, ir brangu.
VŽ mano, kad tokius argumentus iš Kinijos besitraukiančioms užsienio bendrovėms turėtų išdėstyti įvairių Lietuvos institucijų, atsakingų už investicijas, atstovai. Tą pirmiausia galėtų padaryti ambasados Kinijoje darbuotojai, atsakingi už ekonomiką, ir ten dirbantis komercijos atašė. Dabar pats metas ištirti besikeičiančią rinką ir identifikuoti sritis bei įmones, besirengiančias iškeliauti iš Kinijos.
Tuomet galėtų prisijungti ir kolegos kitose šalyse – galbūt derėtų pasitelkti lobistus, sugebančius parodyti Lietuvos verslo aplinkos, šalies gamintojų pranašumus. Nuošalyje neturėtų likti nei VšĮ „Versli Lietuva“, nei „Investuok Lietuvoje“. Šanso pramiegoti išties negalima – dabar sumūrytas įdirbis po metų kitų galėtų gerokai sustiprinti šalies ekonomikos pamatus.