2012.08.18, 09:53
Sezoniški, natūralūs produktai ne vien namų, bet ir restoranų virtuvėse – jokia naujiena. Ne naujiena ir tai, kad vis daugiau žmonių ruošia maistą namuose, rengia vadinamuosius virtuvės vakarėlius, kai visi svečiai prisideda prie vakarienės gaminimo. Vilniškė kulinarijos UAB „Čiop Čiop“ buvo įkurta prieš pusantrų metų – kaip tik paplitus „sveikajai“ madai, ir nors vadovavosi jos principais, rinkai pasiūlė šį tą visai naujo.
Jauna bendrovė ėmė tiekti maistą į namus, tačiau ne patiekalus, kaip įprasta, o tikslius ingredientų kiekius ir receptą, kad užsakovai gamintųsi patys. Iš pradžių „Čiop Čiop“ pristatydavo tailandietiškų, indiškų, japoniškų ir kitų egzotiškų virtuvių patiekalų dedamąsias. Atsiradus investuotojų, kulinarijos studija ėmė rengti kursus, virtuvės vakarėlius, įmonių pristatymus ir jų darbuotojų šventes. Be to, ji ruošia kūrybingus dienos pietus – vėlgi drauge su visais užsukusiaisiais.
Kalbant apie pačią pradžią, užsakymų gausa pradedančiųjų verslininkų nelepino.
„Šiek tiek užtruko pristatyti visuomenei idėją, teko ją modifikuoti, galiausiai visai pakeitėme“, – sutinka Dovilė Rinkūnaitė, UAB „Čiop Čiop“ direktorė. Kulinarija nebuvo merginos profesija. Ekonomikos mokslus krimtusi mergina paraleliai, bet intensyviai domėjosi virtuve, daug gamindavo, ieškodavo produktų ir naujų vietų jiems įsigyti, dėl to ėmė gerai išmanyti pasiūlą.
Anot jos kolegos Donato Lauciūno, renginių organizatoriaus, ieškant kai kurių egzotiškų patiekalų sudedamųjų dalių, reikia apeiti 3–4 parduotuves, pvz., turkiškų prekių, prieskonių, galbūt ir turgų. Todėl „Čiop Čiop“ pasiūlė klientams galimybę taupyti laiką – tas dedamąsias surinkti už juos.
Dabar egzotiškų virtuvių sąrašą papildė lauko virtuvių rinkiniai, t. y. ingredientai iškyloms. Tačiau svarbiausia studijos veiklos dalis – vakarėliai ir mokymai.
Svarbiausia – pagrindai
Mada sveikus patiekalus gamintis patiems klesti kelerius metus, sutinka p. Dovilė.
„Gal idėja atrodo išsunkta, bet, mano nuomone, išnaudotas tik tam tikras jos aspektas, viena jos kryptis. Prirašyta daug receptų, knygų, sukurta TV laidų, o būtent tai mums neįdomu, – aiškina ji. – Mums atrodo, kad receptų nereikia mokyti.“ Anot jos, daug vertingiau išmokti pagrindinių maisto ruošimo principų ir žvelgti į kulinariją kūrybiškai.
Per kiekvienus kursus ant lentos jie surašo pagrindinius kurios nors pasaulio virtuvės principus, jie sudėtingai toli gražu neatrodo. Tačiau gali suteikti įkvėpimo ir idėjų.
Pašnekovė pateikia pavyzdį.
„Neseniai vyko Indijos virtuvės kursai. Ruošdamas indišką karį, pradedi nuo įprastų veiksmų – iš pradžių kaitini aliejų, dedi svogūnų, česnakų, bet Indijos atveju – ir imbiero. Štai idėja. Daug žmonių stebina ir tai, kad gamindamas indiškus patiekalus, aliejuje kepini, pvz., lauro lapą, cinamono lazdelę, gvazdikėlių, nesmulkintų pipirų. Šie suteikia aliejui skonio. Tik vėliau dedi maltus, švelnesnės tekstūros prieskonius, mat jie lengviau linkę degti. Tada – daržoves, į pabaigą – pomidorus, nes jie rūgštūs, o rūgštis ilgina kitų daržovių gaminimo laiką“, – vardija ji. Anot p. Dovilės, šie indiškos virtuvės pagrindai gali pagelbėti ir ruošiant kasdienius, mums įprastesnius patiekalus.
Kursus „Čiop Čiop“ veda užsienyje gyvenę ir tų šalių virtuvėse patirties įgiję virtuvės meistrai: pvz., Gintautas Mikelskas, daug metų gyvenantis ir dirbantis Norvegijoje, Indijos virtuvės meistrai – vienas Pietų (Binishas Kuruvilla, „Moksha“ restorano virtuvės meistras), kitas – Šiaurės (Rakeshas Kumaras, „Sue’s Indian Raja“), Ronaldas Nagrockis, itališkos virtuvės meistras, dirbęs Jamie Oliverio restorane, keliavęs po Italiją, Reinaldas Janonis, molekulinės virtuvės žinovas iš „Popierinio baro“, ir kiti. Sykį vakarienę padėjo ruošti ir žaliavalgių restorano „Raw Raw“ vadovė Olga Dzindzeleta.
„Daug žmonių į tuos patiekalus žiūrėjo skeptiškai. Kalbant apie žaliavalgystę – niekas neverčia valgyti vien žalio maisto. Lygiai taip pat jeigu nueisi į Meksikos kursus, niekas nevers tavęs po to valgyti vien tik meksikietiškų patiekalų“, – svarsto p. Dovilė ir siūlo eksperimentuoti ir klausytis tik savo skrandžio.
Virtuvės įkvėpimui
„Kiekviena virtuvė, kiekvienas šefas turi savo stilių, tad gali ko nors pasisemti iš kiekvieno“, – primena pašnekovė. Pvz., prancūzų virtuvė susideda iš gero sultinio, sviesto, kiaušinių, miltų. Tačiau ji perfekcionistiška, orientuota į detales, tikslumą, kalba p. Dovilė.
„Per visas kitas vakarienes spėjame pagaminti tris patiekalus, o per prancūzų – daugiausia du. Žmonėms netgi keista, įtariai žiūri – kodėl taip svarbu gramai, minutės ir kt., bet vėliau aikčioja – pasiteisino“, – tikina pašnekovai.
Vadinasi, pagrindinių principų negana?
„Jeigu nori būti tikru prancūzu, tada taip“, – šypsosi p. Dovilė. –Tačiau ir iš šios virtuvės galima pasisemti įkvėpimo paprastiems pokyčiams savo virtuvėje.”
Pavyzdžiui, gaminti daugiau sultinių. Anot pašnekovės, tai nesudėtinga – keletas kauliukų, daržovių, žuvies kaulas; be to, vėliau gali sultinį užšaldyti.
Įkvepia ir virtuvės meistro stilius, kiekvienas savaip įdomus. Pvz., „Lauro lapo“ įkūrėjas ir virtuvės meistras Deivydas Praspaliauskas nemėgsta ragauti savo patiekalų. Stebėdamas, kaip Ronaldas Nagrockis ruošia kalmarų brusketą, irgi pamatai kiek neįprastą požiūrį į kulinariją. „Turi tik kelis ingredientus, kelių rūšių prieskonių, viską apkepini ir dedi ant duonelės“, – šypsosi p. Dovilė.
Dauguma virtuvės meistrų per kursus pabrėžia, kad reikia eksperimentuoti – daryk, kaip tau patinka, nes pats valgysi, priduria pašnekovai. „Štai čia guacamole, kurio receptą išmokau iš močiutės, bet jeigu kurią nors sudedamąją pakeisi, tai irgi bus guacamole, tik jau tavo“, – meksikiečių virtuvės meistro žodžius prisimena p. Donatas.
***
Tekstas skelbtas rugpjūčio 10 d. dienraščio “Verslo žinios” priede “Savaitgalis”.