2013.01.27, 15:05
Kai pirmą veiklos dieną „Šnekučio“ alaus baro savininkai per 12 val. padarė tik 20 Lt apyvartos, kito būdo neliko, kaip tik imtis netradicinių žingsnių, kad pritrauktų lankytojų. Dabar per dieną išpilstoma apie 200 l alaus, o savaitgaliais laisvą vietą „Šnekučio“ alubariuose sunkiai rasi.
Iš kairės – Vidmantas Laurinavičius, alaus ekspertas, įmonės „Beertourism.lt“ savininkas ir Valentas Vaškevičius, aludaris, „Šnekučio“ alaus barų įkūrėjas.
„Susitinkame pas Valentą“, – dažnai taip susitikimo vietą nurodo gyvo alaus mėgėjai. Nors sostinėje veikiančio alaus baro pavadinimas yra „Šnekutis“, daugelis jo lankytojų deda lygybės ženklą tarp jo ir šeimininko vardo. Nes jis yra pagrindinis traukos magnetas.
Valentas Vaškevičius, aludaris, “Šnekučio” alaus barų įkūrėjas.
Valentas Vaškevičius yra dviejų alaus barų savininkas: Užupio rajone veikiančiame „Šnekutyje“ šeimininkauja jo žmona, o jį patį paprastai gali rasti stovintį prie senamiestyje esančio alubario baro. Ir nebūtinai tik prie baro pilantį alų į bokalus: kai lankytojų eilutė ištirpsta, šeimininkas ir patiekalą iš virtuvės pats atneš, ir svečius, sėdinčius prie staliukų, pakalbins, naujos alaus rūšies pasiūlys, kokį pokštą paporins.
Pats nebegamina
Tokį lankytojų palankumą reikėjo pelnyti. O neišleidžiant didelių lėšų reklamai tam reikia rasti originalių būdų. Juo labiau kad Vaškevičiai į Vilnių atsikėlė iš Pasvalio, tad sostinę turėjo prisijaukinti. Be to, ir produktas buvo gana neįprastas – kaimiško alaus sostinėje tais laikais beveik niekas nepilstė, mažųjų alaus daryklų pavadinimų daugelis vilniečių net girdėti nebuvo girdėję.
Anksčiau p. Valentas turėjo savo alaus daryklą.
„Pasvalyje statėmės namą. Aišku, pasistatėme ir ūkinį priestatą, tačiau kiaulių nenorėjau jame auginti. Žmonos brolis mokėjo virti alų, tad 1995 m. įsteigėme nedidelę alaus daryklėlę“, – apie verslo pradžią pasakoja pašnekovas.
Matyt, ne prastą alų pasvaliečiai virė, kad netrukus juo jau buvo prekiaujama arti 500 vietų. Daugumą jų sudarė kioskai, nedideli barai Rytų Lietuvoje. Gamyba taip įsibėgėjo, kad vasarą per parą „Šnekučio“ darykla pagamindavo apie 2 t alaus.
„Kad būčiau matomas, pradėjau dalyvauti įvairiose miestų šventėse, mugėse. Stengiausi išsiskirti, tad vasarą vaikščiodavau su veltiniais, kasmet pasisiūdindavau vis kitokią aprangą. Vieni, pamatę mane tokį, ir kvailiu išvadindavo, bet kiti susidomėdavo – ir koks gi to keisto pasvaliečio alus. Jei nebijai pasirodyti kitoks, visada atkreipsi į save dėmesį, o verslui tai bus naudinga“, – ūsus vis pasiraitydamas pasakoja p. Valentas.
Valentas Vaškevičius, aludaris, “Šnekučio” alaus barų įkūrėjas.
Netrukus jis buvo išrinktas ir mažųjų aludarių asociacijos prezidentu, tad tuometei valdžiai nusprendus, kad kiekvienas – net mažiausias – aludaris privalo turėti laboratoriją ir laborantą, ėmėsi protesto žygių, net prie Seimo surengė bado akciją. Verslininkas tvirtina, kad tai, jog jis aktyviai reiškėsi prieš valdžios sprendimus, užtraukė įvairių inspekcijų nemalonę, kuri pasireiškė baudomis, grasinimais ir galiausiai – licencijos alui virti atėmimu.
„Supratome, kad verslas Pasvalyje jau pasmerktas, tad teliko du būdai: arba emigruoti, arba imtis ko nors nauja, bet jau didmiestyje“, – sprendimą palikti tėviškę prisimena p. Vaškevičius.
Ketina plėstis
Persikėlę į Vilnių Vaškevičiai nutarė atidaryti alaus barą, kuriame būtų pilstomas vien mažųjų aludarių alus. Patys aludariai už sprendimą, kad jų produkcija būtų prekiaujama sostinėje, balsavo abiem rankomis. Tačiau vilniečius pirmiausia reikėjo įtikinti, kad tas alus ne ką prastesnis negu didžiųjų daryklų siūlomas. Kai pirmąją dieną „Šnekučio“ baro apyvarta buvo tik už 20 Lt, p. Valentas suprato, kad pirmiausia apie juos miestelėnai turi išgirsti.
„Tad vėl apsiaviau veltiniais, sėdau ant dviračio, nusidažyto oranžine spalva, pasiėmiau baro atributikos ir ėmiau sukti ratus ne tik po Užupį, bet ir po senamiestį. Kalbinau praeivius, pasakojau apie naują barą, kviečiau užsukti. Netrukus mane pastebėjo ir žurnalistai, atsidūriau kelių laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Va tada ir pradėjome lengviau kvėpuoti“, – aiškina p. Valentas.
Netrukus buvo atidarytas baras ir senamiestyje. Dabar jo savininkai norėtų vėl plėstis – ieško patalpų, kuriose vienu metu tilptų per 200 lankytojų, būtų galima įrengti suvenyrų krautuvėlę, transliuoti apie mažuosius aludarius sukurtą filmą. Jei tokių patalpų rasti nepavyktų, p. Vaškevičius nusiteikęs atidaryti trečią barą, nes didėjanti mažųjų aludarių alaus paklausa rodo, kad turimuose baruose jau sunku išsitekti.
Komentaras
Vidmantas Laurinavičius, alaus ekspertas, įmonės “Beertourism.lt” savininkas.
Vidmantas Laurinavičius, alaus ekspertas:
„Valentas – žmogus, kuris nesileis sužlugdomas. Panašu, kad aludarystė yra jo kraujyje. Be to, jis yra drąsus, nebijo pasirodyti kitoks. Kita vertus, vien pritraukti kliento neužtenka – kur kas svarbiau jį išlaikyti. Tai Valentas puikiai sugeba – jis ne tik išsiskiria išvaizda, bet yra lengvai bendraujantis, smagus išdaigininkas. O alaus barui toks savininkas – pats tas.
Neseniai „New York Times“ sudarė geriausių alaus barų pasaulyje sąrašą. Iš Lietuvos į jį pateko Alaus namai, „Bambalynė“, „Šnekutis“. Manau, komentuoti, kieno nuotrauka iš jų savininkų pasirinkta iliustracijai, nereikia – Valentas puikiai pristato alubario šeimininką lietuvį ir net, sakyčiau, visą aludarystę.
Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“.