Kova su verslo administravimo našta panaši į kovą su slibinu, kuriam nukirtus vieną galvą atauga dvi. Bet kartais, sąmoningai ar netyčia, patys verslininkai prisikuria naujų reikalavimų.
Giedrius Kadziauskas, ūkio viceministras, prasitaria, kad stambios įmonės būtų linkusios kontroliuojančias institucijas paversti konkurencijos įrankiu. Akivaizdu – kuo daugiau suvaržymų, tuo sunkiau veikti rinkoje smulkiausiems.
Jis stebisi neseniai Lietuvos maisto pramonininkų konfederacijos išsakytu nepasitenkinimu dėl šį mėnesį pasirašyto memorandumo, numatančio nebausti įmonių už mažareikšmius ženklinimo pažeidimus. Jį pasirašė maisto ir ne maisto produktų ženklinimą kontroliuojančios institucijos. Dėl šio nepasitenkinimo, kaip spėjama, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir neskuba patvirtinti tikrinimo rekomendacijų.
Minėta konfederacija vienija didžiausias mėsos ir pieno perdirbimo įmones. Ponui Kadziauskui nesuprantama, kad ministerijai stengiantis mažinti administravimo naštą verslui sulaukiama atvirkštinių veiksmų – kai pats verslas prašo griežtinti priežiūrą ir licencijuoti veiklą taip, kad iš rinkos būtų pašalinti smulkieji dalyviai ir taip išvengta konkurencijos. Akivaizdu, kad akyla prievaizdų priežiūra smulkiesiems yra didesnė našta nei lengviau prisitaikančioms stambioms įmonėms, kurioms ir baudų kirčiai mažiau skaudūs, ir ginčai teismuose sukelia mažiau problemų.
Verslininkai dejuoja, kad biurokratai jiems renčia vis naujus reikalavimus, bet jokia paslaptis, kad rinkoje randasi vis daugiau dalyvių, kurie pačių kontroliuojančių institucijų rankomis svajoja susidoroti su konkurentais. Ir tokių pavyzdžių vis daugėja. Štai nekilnojamojo turto (NT) brokeriai varsto ministerijų duris, siūlydami kurti NT brokerių rūmus, neva, rinkoje priviso nekompetentingų dalyvių.
Auditoriai su parlamentarės Loretos Graužinienės pagalba prastūmė Buhalterinės apskaitos įstatymą, pagal kurį nuo 2016 m. visi vyriausieji buhalteriai, nepaisant jų patirties ir išsilavinimo, turės išlaikyti kvalifikacijos egzaminus. Taip sukurtas naujas apribojimas, vėl reikės mokėti tūkstančius litų už kursus ir egzaminus – tokios išlaidos gali tapti nepakeliama našta smulkiesiems. Ir šį reikalavimą surašė ne biurokratai, o patys verslininkai.
Prieš savaitę VŽ pasakojo apie kelionių organizatorių pasipiktinimą, kad dėl menkos kontrolės keliones organizuoja parapijų namai, mokyklos, darbo kolektyvai, nors jie neturi nei kelionių organizatorių pažymėjimo, nei prievolių vykdymo draudimo. Lietuvos turizmo asociaciją lyg ir galima suprasti – dirbantys nelegaliai atima iš jų uždarbį. Bet jei kiekviena parapija, organizuojanti piligriminę kelionę, bus priversta tapti kelionių organizatore, tai jau bus lazdos perlenkimas.
Reguliuojančios institucijos, reaguojančios į verslo prašymus suvaržyti vieną ar kitą veiklą, turėtų į juos pažvelgti itin atidžiai. Žinant, kad didiesiems visad lengviau prieiti prie sprendimus priimančių asmenų, turėtų kilti klausimas – kam tai naudinga? Budresnė galėtų būti ir Konkurencijos taryba, vertindama, ar tokie prašymai nesiaurina konkurencijos. Kad nebūtų daroma žala visuomenei.