2012.10.14, 07:07
Nedidelį šeimos verslą Lietuvoje kartu su žmona prieš dvejus metus pradėti norėjęs buvęs bankininkas Arūnas Užupis šiandien suka galvą, kaip patenkinti visos Europos klientų įgeidžius.
Ponas Užupis įsteigė UAB „Uzu“ ir kūrybiškumą bei emocinį intelektą ugdančiais žaislais ketino prekiauti vietinėje rinkoje, geriausiu atveju – apimti kaimyninių šalių regioną, tačiau netrukus gavo pasiūlymą visoje Europoje atstovauti vienai žinomiausių JAV kūrybiškumo lavinimo žaislų gamintojų „Zolo“.
„Vienu metu gal kiek pabodo dirbti kitiems, norėjosi turėti ką nors savo. Jau kurį laiką plėtojome mintį vykdyti kokią nors edukacinę veiklą tėvams, turintiems mažų vaikų. Tačiau pradėjus kurti verslą nutiko taip, kad visa galva pasinėrėme į žaislus, tad atsisakiau visų kitų darbų, pasiėmėme paskolą“, – apie kilusį norą imtis verslo pasakoja pašnekovas.
Porą metų veikianti lietuvio įmonė turi klientų daugelyje Europos šalių, tačiau verslininko, regis, dabartiniai rezultatai netenkina.
„Esame sutarę, kad artimiausi pusė metų bus lemiami. Jei įvyks lūžis, didinsime prekybos apimtį, samdysime dar daugiau darbuotojų, visas jėgas mesime į šį verslą, o jei ne – grįšime prie savo ankstesnių darbų, o verslu užsiimsime tik kaip šalutiniu dalyku“, – sako p. Užupis. Jis verslauti pradėjo dirbdamas samdomą darbą, tačiau labai greitai supratęs, kad abiem veikloms laiko neužteks.
Netikėtas pasiūlymas
Gana įprasta, kad žaislų verslo ėmėsi vaikus auginanti jauna šeima, tačiau šio verslo pradžios įprasta vadinti neapsiverčia liežuvis.
“Lietuvoje nieko panašaus nebuvo, tad turėjome atrasti žaislų gamintojų užsienyje. Vieną įmone buvome nusižiūrėję, ji mums tapo tarsi verslo idealas. Parašėme ilgą įtikinamą laišką, kaip ir dera turint darbo patirties banke, tačiau ilgai laukę jokio atsakymo taip ir negavome”, – pirmąjį nesėkmingą žingsnį ieškant partnerių prisimena pašnekovas.
Laišku nieko nepešęs p. Užupis tąkart nuvyko į Niurnbergą, kuriame vyksta viena didžiausių žaislų parodų, tačiau ir ten nerado nieko, ko jam reikėjo.
“Galiausiai išsiaiškinome, kad Niujorke vykstančioje parodoje bus intelektą ugdančių žaislų gamintojų. Nuvykome ten, susidraugavome su vienais gamintojais. Susidraugavome taip, kad galiausiai jie pareiškė: “Jūs man patinkate, imkit visą Europą”, – pasiūlytą iššūkį dabar su šypsena veide prisimena pašnekovas.
Patiko pietiečiams
Dabar klientų užsienyje p. Užupis ieško taip pat, kaip pats ieškojo žaislų gamintojų.
„Supratome, kad laiškų siuntinėjimas neduoda jokios naudos. Gali rašyti žaislų parduotuvėms, ugdymo įstaigoms, tačiau nesitikėk, kad taip pavyks rasti kokį nors pirkėją. Šiandien mes klientų ieškome dalyvaudami tose pačiose žaislų parodose, kuriose patys prieš pradėdami verslą lankydavomės“, – pasakoja verslininkas.
Jo teigimu, ugdomuosius žaislus perka ne vien žaislų parduotuvės ir vaikų ugdymo įstaigos. Keli įmonės žaislai puikuojasi net šiuolaikinio meno muziejuose.
„Labiausiai šie žaislai patiko pietiečiams. Turime nemažai klientų Italijoje, Prancūzijoje. Žaislai labai spalvingi, išsiskiriantys, todėl jie greičiausiai labiau užkabino emocionalesnius pietiečius, o ne santūrius šiauriečius“, – svarsto pašnekovas.
Sėkminga užsienio prekyba p. Užupį verčia galvoti ir apie sandėliavimo patalpų perkėlimą. Jis teigia, kad Lietuva – ne pati tinkamiausia geografinė vieta prekiaujant visoje Europoje.
“Jei viskas pavyks, ateityje įmonė turės dar daugiau klientų, teks galvoti apie sandėlius Europoje. Dabar sandėlį turime Vilniuje netoli oro uosto, tačiau tai nėra patogu. Daug kainuoja čia žaislus atvežti, daug laiko tai užima. Turint kur nors Vakaruose sandėlį viskas būtų daug paprasčiau”, – mano verslininkas.
Neįmanoma suderinti
Ar įmanoma savo verslą sukurti dirbant samdomą darbą? Įmanoma, įsitikinęs p. Užupis, tačiau priduria, kad galiausiai vis tiek teks pasirinkti tik vieną veiklą.
„Kai pradėjome šį žaislų verslą, vis dar dirbau samdomą darbą. Kol verslas nėra didelis, kol klientų ir partnerių nėra daug, tol viską suspėti tikrai įmanoma, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad vėliau jau tenka pasirinkti. Aš pasirinkau verslą“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Jis sako žinąs pavyzdžių, kai po darbo į namus grįžusios šeimos sėda prie kompiuterių ir tvarko savo nuosavus verslus.
„Bet tokiu atveju laiko jau visiškai niekam daugiau nebelieka. Tektų dirbti kiaurą parą. Dažniausiai vakarus aukoja tie, kurie be savo darbų dar rūpinasi kokia nors internetine parduotuvėle. Tačiau jei per darbą nebematai jokių kitų gyvenimo pusių, tai iš tokio darbo malonumo irgi jokio nelieka“, – sako p. Užupis.
***
Tekstas skelbtas spalio 2 d. dienraščio “Verslo žinios” rubrikoje smulkiajam ir vidutiniam verslui “Mano verslas”.