2012.09.29, 09:31
Kaip dirbama su verslo liudijimu, dauguma bent jau miglotai numano: žmogus sumoka fiksuotą pajamų mokestį ir vykdo tam tikrą veiklą. Paprastai tariant, tai tiesiausias ir paprasčiausias kelias dirbti sau. Tiesa, siuvėjos Akvilės Zalieckaitės pavyzdys rodo, kad ant kelio pinigai nesimėto. Kita vertus, atidžiai skaičiuojant ir planuojant veiklą galima užsidirbti didesnį nei vidutinį šalies atlyginimą.
„Skubi Astos siuvykla“ – tipiškas veiklos, įsigijus verslo liudijimą, pavyzdys.
Siuvyklos patalpos įrengtos tradicinio sostinės daugiabučio buto viename kambaryje. Čia stovi dvi pramoninės siuvimo mašinos, lyginimo lenta, lygintuvas, dėžės su medžiagomis, dėžutės su siūlais ir įvairiausiais siuvimo reikmenimis, baigti gaminiai kraunami tiesiog ant sofos.
Tik „Astos siuvykloje“ dabar dirba ne siuvyklos kūrėja Asta, o jos sesė Akvilė Zalieckaitė.
Ji pasakoja, kad siuva jau penktus metus, papildomai prisiduria dirbdama valytoja. Jei būtų reikėję pačiai įsirengti siuvyklą, vargu ar būtų pavykę. Vien siuvimo mašinos kainuoja maždaug 6.000 Lt. Norint pradėti rimtai ir kokybiškai siūti, pradžiai reikia apie 10.000 Lt, tiek kainuoja įranga, reikmenys.
„Viską pradėjo sesuo, aš technikos nepirkau. Jai pasitraukus, nesiuvame drabužių pagal užsakymą, nes sudėtingų gaminių sukirpimo technikos aš neišmanau. Tad siuvu užuolaidas, patalynę, taisau drabužius: trumpinu, persiuvu užtrauktukus ir panašiai“, – pasakoja Akvilė ir priduria, kad dalis jos klientų ir pradedantieji drabužių modeliuotojai, kurie į ją kreipiasi, kad pasiūtų nesudėtingus gaminius.
Per mėnesį ji sako užsidirbanti nuo kelių šimtų litų iki maždaug tūkstančio litų. Didžiausios mėnesio pajamos – 2.000 Lt. Mokesčiams išeina apie 400 Lt. Verslo liudijimą siuvėja įsigyja kas mėnesį.
„Aš įpratau mokesčius mokėti kartą per mėnesį, jei reiktų mokėti už metus – susidarytų labai didelė suma. Kitas dalykas, neverta įsigyti metams verslo liudijimo, kai nežinai, kiek bus užsakymų. Jei jų turiu daug ir ateičiai, verslo liudijimą įsigyju 3 mėnesiams“, – skaičiuoja p. Zalieckaitė.
Dviese lengviau
„Tikiuosi, sesė paaugins vaikus ir grįš. Galbūt vėl nuomosimės patalpas, dviese tai yra įperkama, nes jau esame turėjusios siuvyklą. Už patalpų nuomą tuomet mokėdavome 500 Lt per mėnesį. Kol dirbu viena, tokios išlaidos nepakeliamos. Jei viskas seksis, gal ir apie pagalbininkes pagalvotume. Mano tikslas išsaugoti dabartinius klientus, neišbarstyti jų, kol sesuo grįš dirbti“, – ateities perspektyvas brėžia pašnekovė.
Ji neslepia, dažnai sulaukianti kvietimų ateiti dirbti į dideles siuvyklas, tačiau jų atsisakanti.
„Vieną ir tą pačią siūlę siūti kasdien – ne man. Be to, siuvyklose mokama nedidelė alga, norint užsidirbti daugiau tektų ypač sunkiai dirbti. Dirbdama namuose, beveik neturiu išlaidų transportui. Dabar galiu pati reguliuoti savo dienotvarkę, tiesa, siuvu tik dieną, kad netrukdyčiau kaimynams. Kol jie darbe – ir aš dirbu“, – pasakoja Akvilė.
Jos planuose, greičiausiai svajonėse, modeliavimo ir drabužių konstravimo seminarai, kursai. Mergina atvirai sako nėra nusiteikusi gaišti laiko ir leisti pinigų studijoms kolegijoje, kai šalia turi mokytoją – seserį Astą. Tačiau užsimena, kad mielai pasimokytų amato subtilybių, tačiau kol kas tam trūksta ir laisvo laiko, ir pinigų. Jų galėtų užsidirbti taip, kaip daugumo Lietuvos jaunimo – emigracijoje.
„Aš tiesiog nenoriu išvažiuoti iš Lietuvos, nors dauguma draugų jau išvyko. Čia įmanoma užsidirbti, nors ir negaliu pasakyti, kad be vargo tai galima padaryti. Dirbi dirbi ir užsidirbi“, – optimistiškai kalba mergina.
***
Tekstas skelbtas rugsėjo 20 d. dienraštyje “Verslo žinios”.