2013.08.06, 06:58
Išpopuliarėjus mobiliesiems ūkininkų turgeliams, kaimiškų produktų krautuvėlėms didmiesčiuose, prekybininkai dažnai bando šia produkcija prekiauti internetu. Tačiau tenka pripažinti, kad vartotojai konservatyvūs, o ir pati e.prekyba kebli – produktų ne visada gausi iš ūkininkų, reikia nemažų investicijų į logistikos grandinę.
Vladas Sapranavičius, pirmosios elektroninės ūkininkų turgaus platformos Tiklis.lt vienas iš įkūrėjų, sako, jog ne gyventojų tankis, užimtumas ar miesto geografinė padėtis, kitaip tariant, ne perkamoji galia lemia tai, ar
prekyba kaimiška produkcija internetu gyvuos.
Kad prekyba eitųsi sklandžiai, pirmiausia reikalingos investicijos į logistiką: prekių surinkimą, laikymą. Esą ūkininkai ne visada gali pateikti reikiamų produktų, nes jų ūkiai sąlyginai maži, o norint užsipirkti ir turėti prekyboje, reikia ir atitinkamų sandėlių su šaldytuvais.
Ūkininkai taip pat linkę prekiauti įprastai – turguose, mobiliose krautuvėlėse ar tiekti prekybos tinklams, esą taip lengviau planuoti kiekius, kurie labai riboti.
Ūkininkai neturi motyvacijos
Platforma Tiklis.lt pirmą kartą buvo pristatyta parodoje „Agrobalt 2010“. Anot kūrėjų, iš pradžių ji sulaukė didelio susidomėjimo, žmonės ėmė užsakinėti produkciją.
Tačiau elektroninės prekybos „žaidimas“ vyko vos kelis mėnesius.
Nors parodoje pavyko užmegzti kontaktą su 20 ūkininkų ir vėliau tinklas padvigubėjo, tačiau, anot p. Sapranavičiaus, būtent ūkininkai yra silpniausia šios prekybos grandis.
„Ūkininkai neturi motyvacijos. Jie nori, kad jų produkciją pirktų masiškai, todėl, jei mato nedidelius pardavimo kiekius, nusivilia. Kita vertus, produkcija sezoninė – nėra galimybės patiekti ištisus metus: vieni skina, kiti gyvulį išdarinėja”, – nepavykusios prekybos priežastis vardija p. Sapranavičius.
Be to, pasak p. Sapranavičiaus, pirkėjų sąmonė vis dar konservatyvi: pažiūrėjus į mėsos nuotrauką internete ne visiems kyla noras ją pirkti: “O turint 10 užsakymų per dieną, normalaus verslo neužkursi, reikėtų bent 100″.
Dar viena bėda – norint didelių pardavimų, reikia užsipirkti daug produkcijos, ją reikia sandėliuoti, o tai lemia investicijas.
„Tai galėtų būti šeimos verslas. Bet jei nori užsiimti rimčiau, reikia partnerio, kuris investuotų į logistiką. Mes jo neradome, todėl nutarėme nebeplėtoti šio projekto“, – kodėl platforma Tiklis.lt parduodama, aiškina rinkodaros konsultantu dirbantis p. Sapranavičius.
Alma Slapikienė, ekologiškų maisto produktų Klaipėdos UAB “Grynas maistas” komercijos direktorė.
Internetas – tik ekspozicijai
Alma Slapikienė, Klaipėdoje veikiančios „Gryno maisto“ krautuvės komercijos direktorė, taip pat tvirtina, kad elektroninė prekyba kaimiška produkcija neįsivažiuoja.
Kitaip nei prekyba krautuvėje – čia jau atsiradę ir nuolatinių pirkėjų. Parduotuvę žvejybos uostu vadinamame uostamiesčio rajone UAB „Grynas maistas“ atvėrė prieš daugiau nei pusmetį ir bendradarbiauja su keliais Žemaitijos ūkininkais ir duonkepiais iš Aukštaitijos.
Parduotuvėje stengiamasi patiekti ekologišką produkciją iš ekologiško ūkio sertifikatus turinčių gamintojų, kitų ūkininkų, kurie savo produktuose naudoja kokybiškas žaliavas, pvz., duoną kepa be mielių, o iš natūralaus raugo.
„Rankų gamybos duonele taip pat prekiaujame kitame miesto gale esančiame turgelyje ir matome, kad ji turi didelę paklausą. Nuolatiniai pirkėjai kitos duonos ir nebeperka: pasibaigus kepalui grįžta vėl“, - paklausa džiaugiasi p. Slapikienė.
Anot jos, tas pats ir su pieno produktais: kaimiškas pienas, sviestas ar varškė kasdien randa pirkėjų.
Sveikiems, kaimiškiems gaminiams, pasak p. Slapikienės, specializuota parduotuvė tinka, tačiau didžiausia kliūtis elektroninei prekybai – konservatyvus pirkėjų požiūris.
„Elektroninė prekyba žmonėms patogi. Iš pradžių matėme, kad yra norinčių užsisakinėti internetu. Tai dirbantys ir labai užsiėmę žmonės, gaunantys didesnes nei vidutinės pajamas. Vis dėlto galima lenkti ant vienos rankos pirštų, kiek jų realiai atsirado. O galiausiai ir tie patys keli kontaktai nutrūko – užsisakė, bet po to grįžo pirkti į prekybos tinklus“, – pasakoja p. Slapikienė.
Ji svarsto, jog nepaisant patogumo, kai prekės pasiekia klientą neišėjus iš namų, žmonės nenori būti „pririšti“ ir mieliau eina prekinis tada, kai nori ir gali tai daryti.
„Užsisakius internetu, produkto reikia laukti tam tikrą laikotarpį, žmogui tai jau yra atsakomybė. Pasitaiko, kad atveži, o klientas jau kažko nebenori ar nori ko kito. Visko būna ir su produkcijos tiekėjais“, – vardija verslininkė.
Ji taip pat pastebi, jog ūkiai ne visada gali patiekti prekes laiku. Todėl „Grynas maistas“ elektroninės prekybos kol kas nebeplėtoja, o svetainę naudoja prekėms eksponuoti.
Kiekiai ir kokybė
Į elektroninę prekybą įtraukti ūkininkai pripažįsta, jog paklausa jų produkcijai yra, tačiau kai pagaminami kiekiai nėra dideli, tenka jėgas paskirstyti pagal ekonominę logiką – kur uždirbi daugiau, ten ir veži.
Elektroninės parduotuvės ir kiti supirkėjai uždeda antkainį, jiems prekės tiekiamos su sąskaita-faktūra. Tai reiškia, ir PVM, tuo metu turguose vis dar nevengiama prekiauti ir be čekių.
Kita vertus, ne visus produktus gali patiekti šviežius, jei praeina laiko nuo jo užsakymo iki pristatymo.
Vaidutė Stankeviečienė, Biržų rajono ekologiško pieno ūkio savininkė, sako išbandžiusi prekybą internetu, nes norėjo padėti draugams verslininkams įsukti tokią veiklą. Tačiau tai tebuvo eksperimentas. Išvežiojamąją prekybą su užsakymais internetu plėtoję verslininkai dirbo vos kelias savaites.
Ponia Stankevičienė įsitikinusi, jog greitai gendantiems produktams tokia prekybos forma tiesiog netinka.
„Nebent prekiaujama iš pieno automatų, tačiau išpilsčius į tarą – sudėtinga. Pienas šviežias gali išsilaikyti gal dvi paras, skaičiuojant su jo pakrovimu į transportą ir suvartojimu“, – kokybe abejoja ūkininkė, pieną parduodanti stambiems perdirbėjams.
Ūkininkai esą negali garantuoti už savo produkto kokybę, kai jis atsiduria kitose rankose.
Kiti VŽ kalbinti ūkininkai pažymi, kad elektroninės prekybos plėtotojų užsakymai nėra tokie dideli, kad tokią prekybos formą rinktųsi kaip vieną kanalą, todėl parduodama per kelias vietas.
Edvardas Gelažius, prekiaujantis ekologiškais vištų kiaušiniais, pažymi, kad 2.000 vienetų kiaušinių išdalijami per kelias vietas. Bent 500 jis pasilieka kartą per savaitę prekybai Tymo turguje, Vilniuje. Tądien kiaušinius išvežioja ir po „Biosala“, dvi „Maximos“ parduotuves, „Gilės kromeliui“, turinčiam elektroninę sistemą.
„Noriu padalinti visiems, nors, regis, galėčiau vienam tinklui viską parduoti. Bet žiūriu, kaip vištos deda, kartais mažiau, kartais daugiau, todėl padavimo kanalus ir kiekius renkuosi pagal ekonominę naudą“, – aiškina p. Gelažius.