2012.12.16, 10:10
Dvi giminaitės išdrįso garsiai pasvajoti ir nepraėjus nė mėnesiui jau galėjo išdidžiai prisistatinėti verslininkėmis. Gintarė Petkevičiūtė, „Senamiesčio krautuvės“ bendraturtė, tikina, kad investicijos į verslą atsipirko beveik per metus, ir neslepia verslo plėtros planų.
Teisininkė p. Petkevičiūtė dirbo samdomą darbą nafta prekiaujančioje įmonėje. Jauna moteris tikina, seniai puoselėjusi mintį imtis šeimyninio verslo. Keletą vakarų kartu su pussesere padiskutavusios nusprendė, kad norėtų įkurti jaukią, namais kvepiančią maisto prekių parduotuvėlę.
Sprendimas – per naktį
Kad ir kaip banaliai skambėtų, tačiau tereikia garsiai ištarti, ir norai ima pildytis.
„Taip nutiko ir mums. Po mėnesio socialiniame tinkle feisbuke pamačiau skelbimą, kad parduodama ši krautuvė. Jau kitą dieną susitikome su tuometiniais parduotuvės savininkais. Krautuvės įkūrėjams parduotuvė buvo tarsi kūdikis. Juk jie buvo prisilietę prie kiekvienos sienos, kiekvienos plytelės ar lentelės. Supratę, kad mūsų vizijos sutampa, jie pardavė krautuvę“, – apie savo verslo pradžią pasakoja p. Petkevičiūtė.
Moteris neslepia, kad ne visi suprato, kodėl gerai mokamą darbą didelėje įmonėje ji iškeitė į nuosavą, tačiau nedidelį verslą.
„Kai nusprendžiau imtis savo verslo, daug kas nesuprato tokio pasirinkimo, klausė, kam man to reikia. Daugelis mano, kad jei imiesi širdžiai mielos veiklos, tačiau ne tokios pelningos, vadinasi, tai asmeninis pralaimėjimas. Manau, aplinkinių požiūris būtų buvęs visiškai kitoks, jei būčiau pradėjusi dirbti kokioje didelėje tarptautinėje įmonėje“, – teigia pašnekovė.
Moko ir tiekėjus
Pirmaisiais verslavimo mėnesiais p. Petkevičiūtė gulė ir kėlėsi su mintimi apie krautuvę.
„Visiškai nebeliko savaitgalių, nes parduotuvė dirba septynias dienas per savaitę. Vos įsigijusi verslą, nuolat buvau parduotuvėje. Dabar po truputį mokausi, kad reikia laiko skirti ir sau“, – su šypsena prisimena jauna moteris. „Senamiesčio krautuvei“ produktus tiekia nedideli ūkiai, mažos įmonės. Todėl, pasak verslininkės, teko iš naujo mokytis dirbti su tiekėjais, įsitikinti jų patikimumu.
„Darbas su mažais ūkiais, nedidelėmis įmonėmis – specifinis. Tokie tiekėjai ne visada gali išspręsti, atrodytų, nesudėtingas problemas. Pavyzdžiui, šiandien ūkininkas turėjo atvežti obuolių, tačiau pakeliui į Vilnių sugedo jo automobilis. Kitos transporto priemonės jis neturi, todėl šiandien krautuvėje obuolių nebus, nes šis ūkininkas – vienintelis mūsų obuolių tiekėjas“, – apie smulkiojo verslo specifinę kasdienybę ramiai pasakoja jauna moteris.
Ponia Gintarė pratina ūkininkus prie, atrodytų, savaime suprantamų dalykų: tvarkingai pildyti dokumentus, išrašyti sąskaitas.
„Vienas ūkininkas dokumentuose parašė, kad atveš penkis kilogramus morkų, bet prikasė daugiau ir atvežė septynis. Pasiėmęs rašiklį, sąskaitoje ranka skaičių ištaisė. Aš sakau, kad negaliu priimti pribraukyto dokumento, o jis žiūri į mane ir sako: „Bet aš tas morkas juk iškasiau, kam čia reikia tuos dokumentus iš naujo pildyti“, – verslo ypatumus šypsodamasi atskleidžia p. Petkevičiūtė.
Dėmesys pirkėjui
„Senamiesčio krautuvėje“ su kiekvienu pirkėju stengiamasi bendrauti bičiuliškai. Per mūsų pokalbį verslininkė ne kartą sveikinosi su į parduotuvę užėjusiais pirkėjais ar šiaip smalsuoliais.
„Viena mūsų pardavėja žino ne tik klientų, bet ir jų vaikų vardus, gimtadienius. Yra pirkėjų, kurie atneša mums savo kepto pyrago paragauti. Man smagu senamiestyje sutikti klientą, vedžiojantį šuniuką, su juo pasisveikinti, paplepėti“, – pasakoja moteris ir priduria, kad pasitaiko žmonių, kurie pasijunta nejaukiai, maloniai užkalbinti pardavėjo. Tokiems pirkėjams leidžiama priprasti prie aplinkos, apsidairyti ir tikimasi, kad jie grįš į krautuvę.
Metų pradžioje p. Petkevičiūtė su pussesere iš asmeninių lėšų nusipirko verslą ir praėjus beveik metams sako, kad investicijos jau atsipirko.
„Manau, kad panašių parduotuvių rinka Vilniuje gana užpildyta, todėl planuojame atsigręžti į žmones, kurie gyvena už miesto, augina vaikus ir daugiausia būna namuose. Ketiname produktus pristatinėti į namus. Be to, ne vienas klientas sakė, kad atvažiavus apsipirkti senamiestyje sunku rasti vietą automobiliui statyti. Beje, nuolatiniai klientai jau dabar paskambina ir paprašo, kad sudėtume reikiamus produktus į krepšį, o jie tik atvažiuoja pasiimti užsakymo ir apmokėti sąskaitos“, – apie ateities planus kalba p. Petkevičiūtė.
***
Tekstas skelbtas gruodžio 3 d. dienraštyje “Verslo žinios”.