2013.04.28, 07:31
Prekyba antikvarinėmis vokiečių keramikų pokario laikotarpio vazomis nebuvo pažymėta Eglės ir Andriaus Mikalauskų verslo idėjų sąsiuvinyje, o gimė natūraliai ir – kaip ne vienas smulkusis verslas – iš pomėgio. Įsigilinę į konkretaus laikotarpio vokiečių keramikos specifiką, Mikalauskai mano įleidę verslo daigą į dar neužsėtą dirvą ir jau turi aiškią plėtros strategiją.
Užėjus į p. Mikalauskų parduotuvę, pirmiausia apima įspūdis, kad esi meno galerijoje. Jauni verslininkai sako matantys, kad ir klientai kartais taip mano ir užeina nedrąsiai. Dailiai ant šviesių lentynų išdėliotos vazos net neprimena sendaikčių, nors dauguma jų atkeliavo iš Vokietijos gyventojų namų, įsigytos aukcionuose iš kolekcininkų.
Mikalauskai vokiška keramika susidomėjo dar gyvendami Londone, kur abu studijavo. Ten kiekvieną savaitgalį lankydavo įvairias pilis ir dvarus, domėjosi, kaip patys sako, senienomis, o p. Mikalauskas žiūrėdavo Anglijoje ypač populiarias televizijos laidas apie vintažinį stilių. Grįžę į Lietuvą ėmėsi samdomo darbo, tačiau mintis turėti nuosavą verslą kirbėjo jau keletą metų. Visas verslo idėjas jauna pora rašydavo į sąsiuvinį, tačiau prekyba vazomis jame nebuvo pažymėta. Ji, kaip sako p. Mikalauskienė, gimė organiškai.
Visko neaprėpsi
Mikalauskai ėmė kolekcionuoti vokiškos pokario keramikos vazas.
Eglė Mikalauskienė, “Amfora” bendraturtė.
„Mes pradėjome domėtis šiomis vazomis, nes jos plačiai kolekcionuojamos, ypatingos jų glazūros, pvz., storoji lava, grublėtas paviršius – vokiečių keramika tuo buvo žymi. Verslas gimė iš noro būti specialistais, telktis į vieną sritį“, – kaip pomėgis tapo verslu, pasakoja p. Mikalauskienė.
Pasak jos, iš pradžių žavėjo ir figūrėlės, kiti įvairūs kolekcionuojami daiktai, tačiau verslą kūrė remdamiesi tuo, ką išmano geriausiai.
„Negali būti visų sričių specialistas. Kiekvienam daiktui reikalingas didžiulis žinių bagažas, kad tikrai žinotum, ką parduodi. Visko neaprėpsi“, – įsitikinusi pašnekovė. Todėl, sukaupę žinių kraitį, Mikalauskai drąsiai išrašo prekių kilmės sertifikatus, jame nurodo pagrindinę informaciją apie gaminį, jo autorių, istoriją ir rinkos vertę, remdamiesi kolekcininkų išleistais katalogais. Mažąją bendriją įsteigę verslininkai parduotuvę atidarė arti senamiesčio esančiame prekybos centre, kuriame kuriasi įvairios nišinės ar prabangesnės krautuvės. Senamiestis atrodė per niūrus ir per brangus verslo naujokams. Ponia Mikalauskienė atsargiai, bet teigiamai vertina, kad toks žingsnis buvo teisingas – į kitas prekybos centro parduotuves užsukę klientai neaplenkia ir jų.
Patenkina poreikį
Per ne visą mėnesį Mikalauskai pardavė 18 vazų. Kad parduotuvė dirbtų pelningai, reikėtų kasdien parduoti bent po dvi vidutinės kainos ar vieną didelę vazą – reikia išlaikyti patalpas ir samdomą vadybininkę. Mikalauskai pasinaudojo Darbo biržos subsidija ir pusę metų temoka pusę darbuotojo atlyginimo su mokesčiais. Kurdami verslą jie nutarė orientuotis į aukštesnes pajamas gaunančius pirkėjus, tiksliau, į 30–70 m. moteris – daugiausia jos kuria interjerą ir ieško įdomių detalių.
„Mūsų prekė yra intelektiškesnė, tai kolekcinis daiktas, tačiau kol kas pastebime, kad pirkėjai jas perka tik dėl grožio, nors ir sertifikato paprašo“, – sako p. Mikalauskas. Verslininkai bando taikyti į dar vieną segmentą – siūlo vazas kaip dovaną jubiliejaus proga. „Manau, kad galime patenkinti klientų poreikį įsigyti tokį daiktą, kuris yra tokio pat amžiaus, kaip ir žmogus, kuriam dovanojama, su istorija ir verte“, – pasakoja verslininkė. Be kasdienių darbų ir kelionių į Vokietiją, Mikalauskai jau kuria planus atidaryti parduotuvę Vilniuje. Klaipėdiečiai kurs ir internetinę parduotuvę. „Davėme sau pusę metų. Jei verslas pasiteisins, eisime pirmyn“, – žingsnių nespartina p. Mikalauskas.
Kol jauno verslo biudžetas mažas, verslininkai stengiasi neišlaidauti. Reklamai naudoja „Facebook“ paskyrą, yra matomi ir prekybos centro paskyroje. Verslininkai skaičiuoja jau investavę apie 40.000 Lt. Parduotuvėje taip pat prekiauja itališku stiklu ir vokišku porcelianu. Ponas Mikalauskas atskleidžia, kad labiausiai vertinama keramika – vokiška, stiklas – itališkas, porcelianas – taip pat vokiškas. Klaipėdiečiai sako jau supratę, kad nuosavas verslas atima kiekvieną laisvą akimirką, darbo laikas čia nenormuojamas, tačiau, pasak jų, dirbti tai, kas pačiam įdomu, – viena iš verslo grąžų.