2012.07.29, 10:11
Veikla pagal franšizę, ypač pagal Lietuvos bendrovės, nėra kasdienis sprendimas. Tačiau tokį būdą pasirinkę verslininkai kol kas nesiskundžia – pardavimai auga, planuojama atsargi plėtra. Jie pažymi, kad sėkmės atveju veikla pagal franšizę atsiperka per kelerius metus.
Klaipėdietis Tomas Jonika „Coffee Inn“ franšizę įsigijo pernai lapkritį. Jis sako, kad sprendimas plėtoti verslą pagal franšizę atėjo ne per vieną dieną. „Visuomet norėjau savo verslo. Turėjau kavinę. Tačiau dirbti savarankiškai nėra lengva, juolab kurti naują prekės ženklą. Todėl ir pradėjau mąstyti apie franšizę“, – aiškina p. Jonika.
Rinkdamasis franšizę jis ilgai nesiblaškė, traukė viešojo maitinimo sektorius. Būtent jame jaučiasi stipriausias.
„Coffe Inn“, galima sakyti, pradėjo Lietuvoje kavos išsinešti prekybos tradicijas. Pernelyg ilgai negalvojau, ką rinktis. Man buvo svarbus įmonės vardas, įdirbis rinkoje, patirtis. Kitas dalykas – laisva niša, „Coffee Inn“ nebuvo Klaipėdoje“, – pasirinkimo priežastis vardija pašnekovas.
Savos kepyklos idėją kaunietė Roberta Rutkauskienė puoselėjo bent dešimtmetį. Moteris sako ją parsivežusi dar 2003-iaisiais iš Vokietijos. Tačiau, kol mintys virto kūnu, teko ilgą laiką dirbti samdomąjį darbą visai kitoje srityje ir nuolat stebėti rinką.
„Kai Vilniuje atsidarė pirmosios „Crustum“ kepyklėlės, supratau, kad tai yra verslas, kokiu norėčiau užsiimti. Žavėjo ir kepyklėlių-parduotuvėlių stilius, ir gaminių skonis. Su franšizės davėjais gana greitai radome bendrą kalbą. Pagrindinis jų reikalavimas buvo išlaikyti kokybę ir paisyti bendrų standartų“, – prisiminė verslininkė.
Derybos ir reikalavimai
Ponas Jonika pasakojo pirmiausia parašęs laišką „Coffee Inn“ vadovams, vėliau bendravo telefonu ir galiausiai susitiko su savininku. Pirmasis reikalavimas iš franšizės davėjo – tinkamos patalpos. Kai jos buvo rastos, pasirašyta sutartis. Tradiciškai gavėjas sumokėjo vienkartinį mokestį, jo dydis neatskleidžiamas. Kaip ir suma, mokama nuo pardavimų. Taip pat franšizės davėjas rūpinasi rinkodara, už tai gavėjas tam pat moka tam tikrą sumą pinigų.
Patalpos buvo įrengtos pagal bendrą „Coffe Inn“ stilistiką ir modelį. Interjero reikalus sudėliojo franšizės davėjo dizainerių komanda, o patalpų meistrus, statybininkus samdė pats p. Jonika. Įrenginius, baldus jis pirko per „Coffe Inn“, gavo atitinkamų nuolaidų. Pradinės investicijos siekė apie 250.000 Lt.
„Sutartyje numatėme, kad, jei bus planų atidaryti dar vieną „Coffe Inn“ Klaipėdoje, tai darysiu aš. Kitu atveju vargu ar būtų buvę prasminga įsigyti šio tinklo franšizę. Juolab ir plėtros planų jau turiu, nes kol kas mums sekasi puikiai. Nuo atidarymo iki dabar apyvarta augo 100%“, – kalba verslininkas.
Panašią sutartį pasirašė ir Kauno „Akropolyje“ prieš gerus porą metų įsikūrusi p. Rutkauskienė. Pradinės investicijos siekė apie 500.000 Lt, jei, kaip sako verslininkė, skaičiuotume nuo pirmojo šaukštelio iki patalpų nuomos ir tam tikros lėšų sumos verslui įsukti. Anot jos, sprendimas dirbti pagal franšizę pasiteisino, kepyklėlės pardavimai pernai augo 20%.
„Kepyklėlių versle reikalingos didelės investicijos, ypač brangi įranga, o jos reikia daug, įvairios. Savarankiškai atidarant mažutį konditerijos cechą, parduotuvėlę reiktų investuoti 200.000–300.000 Lt. Tačiau užtruktų bent jau 5 metus, kol verslas įsivažiuotų, kol nusistovėtų tvarka, pasiteisintų gaminių receptai, ką jau sakyti apie rinkodarą, vardo populiarinimą“, – skaičiuoja pašnekovė.
Patikėjo darbdavys
Klaipėdietė Aida Akelaitytė įsigijo įmonės UAB „Rytų maistas“ franšizę ir atidarė japoniško maisto kavinę „DAO Klaipėda“, padėjo ir tai, kad Kaune ir Vilniuje jau anksčiau veikusios kavinės „DAO Sushi“ buvo neblogai žinomos.
„Jei turi puikią idėją ir nemažai pinigų, tuomet gal įdomiau pradėti savo sugalvotą verslą, atidaryti kokią nors visiškai naują kavinę. Tačiau lėšų tam tikrai reiktų gerokai daugiau. Kitas dalykas – dirbti lengviau, kai įmonės vardas girdėtas bent vienam kitam žmogui. Lengviau ir dėl to, kad nereikia ilgai ieškoti produktų tiekėjų, sugalvoti koncepcijos, kokio išskirtinio dizaino. Dėl franšizės esi apribotas, tačiau tai yra ir paprasčiau“, – konstatuoja verslininkė. Tiesa, ji sako specialiai nėjusi lengviausiu keliu.
„Dirbau vadovaujamą darbą šioje įmonėje ir kilo mintis kavinę atidaryti Klaipėdoje. Gerai, kad įmonės vadovai geranoriški ir linkę plėstis, nebijo naujovių. Iš esmės kavinė Klaipėdoje niekuo nesiskiria nuo esančių kituose miestuose – meniu toks pats, praktiškai viskas bendra. Nors atidariau kavinę franšizės pagrindu, nereikia manyti, kad tai labai lengva ir nieko nekainuoja. Finansinių rūpesčių iš pradžių buvo nemažai, net ir gavus paskolą nemažai reikėjo investuoti savų lėšų“, – užsiminė pašnekovė.
Pranašumai ir trūkumai
Kalbėdamas apie frašizę p. Jonika pabrėžia, kad renkantis tokį verslo modelį būtina įvertinti tai, kaip gebi susikalbėti su partneriais.
„Man franšizė tinka ir patinka. Jei būtų patikę dirbti savarankiškai, būčiau tai tęsęs. Tačiau, pavyzdžiui, mano bičiulis verslininkas sako, kad niekada negalėtų taikytis prie kitų žmonių reikalavimų, jam būtina absoliuti veiksmų laisvė. Taigi tai labai asmeniškas pasirinkimas“, – dėsto p. Jonika.
Ponia Rutkauskienė atvirai sako, kad Kaune rinka prisotinta įvairiausių kepyklėlių. Tarpusavyje konkuruoja bent 4 stambūs žaidėjai, ne mažiau ir smulkesnių žuvelių. „Žinoma, šiame versle yra diletantų. Tačiau akivaizdu, kad artėja metas, kai išliks tik stipriausieji. Mes esame užtikrinti, kad turėsime naujovių. Franšizės davėjas pateikia naujų receptų, apgalvoja pakuotes. Savo ruožtu mums lieka samdyti patikimus darbuotojus, įgyvendinti mums siūlomus naujus receptus, išlaikyti ir rasti naujų pirkėjų“, – dėstė kaunietė.
***
Tekstas skelbtas liepos 16 d. dienraščio „Verslo žinios“ rubrikoje smulkiajam ir vidutiniam verslui „Mano verslas“.