2013.04.27, 07:23
Kai nedideli verslai iš Lietuvos regionų keliasi į didžiuosius miestus, jau nieko nebestebina. Tačiau sėkmingą verslą įmanoma perkelti ir kur kas didesniais atstumais, pavyzdžiui, iš Frankfurto į Vilnių.
Vitautas Romeika, Kauno UAB „Army shop“, prekiaujančios laisvalaikio prekėms ir karine atributika, direktorius, kaip niekas kitas žino, kuo skiriasi verslo ypatumai Vokietijoje ir Lietuvoje. Frankfurte parduotuvę atidaręs vyras po kurio laiko grįžo į Lietuvą, o kartu parsivežė ir svetur kurtą verslą.
„Ne iš karto vos grįžę ėmėmės čia atidaryti parduotuvę, kurį laiką pailsėjome. Verslo perkėlimas iš tiesų nėra toks ypatingas ir sudėtingas dalykas, kaip gali pasirodyti. Visų pirma kiek įmanoma viską išsipardavėme Vokietijoje, prekių masiškai vežti nereikėjo. Išlaikėme ryšius su tiekėjais, tad iš naujo kurti tokią pačią įmonę Lietuvoje nebuvo labai sunku. Patirties jau turėjome, verslo principai visur juk labai panašūs“, – dėsto p. Romeika.
Kaip ir Vokietijoje, Kaune lietuviai atidarė gyvą parduotuvę ir internetinės prekybos svetainę.
Kitokia biurokratija
Nors p. Romeikos verslas Lietuvoje lygiai toks, koks buvo ir Vokietijoje, kuriant jį problemos buvo kitokios. Visų pirma, grįžus iš Vakarų teko prisitaikyti prie kiek kitaip veikiančio biurokratinio aparato.
Vitautas Romeika, UAB “Army shop” direktorius.
„Adaptuotis kurį laiką reikėjo. Pagrindinis skirtumas yra toks, kad Lietuvoje vos įsteigęs bendrovę iš karto iš valstybės įstaigų sulauki laiškų su reikalavimais susimokėti už vienus ar kitus dalykus. Vokietijoje tų laiškų taip pat sulauki iš karto, tačiau jų turinys būna kitoks. Vokiečiai visų pirma klausia, ar nereikia kokios nors pagalbos, ar nekylą kokių klausimų. Ten naujiems verslams yra įprasta visų pirma padėti“, – skirtumus nurodo verslininkas.
Tačiau p. Romeika pabrėžia, kad biurokratinis aparatas egzistuoja ir svetur, tad įvairių dokumentų tvarkymo vis tiek niekur nepavyksta išvengti.
„Vis dėlto Vokietijoje ir dar vienas su biurokratija susijęs dalykas viską supaprastina: ten tu gauni sąrašą dokumentų, kuriuos turi pateikti. Informaciją apie tai gauti visai nesudėtinga. Lietuvoje vis dar tenka į tuos pačius kabinetus eiti kelis kartus, nes kaskart paaiškėja, kad vieno ar kito popierėlio dar trūksta, kad ko nors dar neatnešei. Tai šiek tiek vargina, nors labai blogai tikrai nėra, negalėčiau taip pasakyti“, – aiškina įmonės vadovas.
Ko nori klientai
Savaime suprantama, žmonės Lietuvoje ir Vokietijoje taip pat šiek tiek skiriasi: kitokie klientų įpročiai, lūkesčiai, reikalavimai ir tiesiog bendravimo kultūra. Ponas Romeika sako tai pastebėjęs iš karto, vos atidarė parduotuvę Kaune. Pašnekovas neigia susidariusį mitą, kad vokiečiai yra šalti ir vengia artimesnio kontakto.
„Vokietijoje į parduotuvę užsukęs klientas ateina lyg į svečius, maloniai pasisveikina, pasiteirauja, kaip sekasi, paprastai nori pasikonsultuoti. Lietuvoje kitaip. Ateina žmonės, dažniausiai nė „burbt“, o jei pasiūlai pagalbą, tai iš karto klientą suerzini. Žinoma, ne visi lankytojai tokie, tačiau tokia tendencija yra“, – pasakoja verslininkas.
Tiesa, kai kalba sukasi apie pirkimą internetu, verslininkas tikina, kad su lietuviais klientais susikalbėti kur kas lengviau.
„Jei lietuvis internete užsisako prekę, tačiau paaiškėja, kad ją pristatysime ne per dvi dienas, o, pavyzdžiui, penkias, nes sandėlyje neturime, tai jis tiesiog draugiškai kantriai palaukia, nereiškia jokio pasipiktinimo. Vokietis tokiu atveju pradėtų visus kelti ant kojų, išdėstytų savo teises, reikštų nepasitenkinimą“, – klientų aptarnavimo subtilybes dėsto parduotuvės savininkas.
Pigesnis verslas
Pašnekovas taip pat teigia apskaičiavęs, kad Lietuvoje verslą jam išlaikyti atsieina pigiau. Taip pat mažiau kainavo ir jo kūrimas.
„Prekių kainos ir ten, ir čia yra labai panašios, jas apskaičiuojame pagal tokią pačią formulę. Tačiau dokumentus sutvarkyti užsienyje mums kainavo brangiau nei Lietuvoje“, – sako p. Romeika.
Jis taip pat pabrėžia, kad Lietuvoje verslininkams darbuotoją įdarbinti yra paprasčiau, mat darbo jėga čia pigesnė.
„Vos atidaręs įmonę Kaune galėjau įdarbinti žmogų, jam mokėti algą ir dar sau užsidirbti. Vokietijoje žmogų pasisamdyti nedideliam šeimos verslui dėl išlaidų gana sunku. Žiūrint finansiškai, Lietuvoje verslas sekasi tikriausiai net geriau“, – patikino pašnekovas.