2012.06.16, 10:59
Romualdas Visockas prieš devynerius metus Druskininkų pakraštyje įkurtą sodybą skambiai pavadino „Storo Romo sodyba“. Veiklos pradžioje stovyklomis dručkiams išgarsėjusi sodyba šiandien keičia savo veidą.
Apie legendines storuliukų stovyklas „777“ su p. Visocku šnektelėjome labai trumpai. Prieš kelerius metus pats išbandęs latvių daktaro Levo Chazanovo dietą, ir savo sodyboje pradėjo mokyti kitus, kaip sublogti – ne tik sveikai maitintis, bet ir keisti mąstyseną.
„Kelerius metus rengiau tas stovyklas, jos buvo nežmoniškai populiarios. Tačiau, patikėkite, jos išsiurbia emociškai. Nors poreikis nedingo, šįmet stovyklų neberengiu. Reikia nuo to pailsėti, nes dirbti bet kaip nemoku“, – trumpai taria pašnekovas.
Įsigijo šabakštyną
Sklypą ant Ratnyčėlės upės kranto p. Visockas įsigijo 2003-iaisiais. Iki tol čia buvo vienos bendrovės, gaminančios medines pavėsines, gamybinės patalpos.
„Viskas paprasta. Vyko aukcionas. Nelabai kas šia teritorija ir domėjosi, nupirkau ją už 47.000 Lt. Iš karto nusprendžiau, kad čia puiki vieta kaimo turizmui: miestas šalia, upė, miškas“, – prisiminė p. Visockas.
Gamybinius pastatus jis renovavo, vieną apdengė skiedrom, kitą apdrėbė moliu. Tuo pat metu pradėjo statyti ir pagrindinę sodybą. Beje, pats ir jos projektą nusipaišė.
„Savu laiku mokiausi architektūros. Fakultete buvo ne tik mokslai, bet ir gražių merginų. Reikėjo rinktis: mokslai arba jos. Žinoma, pasirinkau ne mokslus“, – nusijuokia vyriškis ir čia pat priduria, kad kiek vėliau sėkmingai užbaigė fizikos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete.
Paklaustas apie investicijas, p. Visockas pasakoja atvirai: „Pradėjau kaip ir nemažai kitų šalies verslininkų, „su kailiais“. Ir kooperatyvą buvau įkūręs. Ir kavinę Druskininkuose turėjau, ir vandens dviračius, ir karietas nuomojau. Tačiau mane visada traukė gamta, kai nusprendžiau statyti sodybą, atsisakiau kitų verslų, pardaviau butą. Paėmiau 1 mln. Lt paskolą ir visą savo turtą investavau būtent į „Storo Romo sodybą“.“
Jis sako, kad tuo metu bankai nebuvo tokie reiklūs kaip dabar – patys siūlė paskolas. Šiuo metu p. Visockas viską, ką uždirba, padalija: investicijoms į sodybą ir paskolos grąžinimui.
Sako, iki šiol nepardavęs sklypo Druskininkuose, tad jei pavyks sėkmingai tai padaryti – su banku atsiskaitys per porą metų.
Nuolat keičiasi
Pagrindiniame name įrengta 30 vietų svečiams. Tame pačiame pastate, tik atskirame fligelyje įsikūręs ir jis su žmona. Jau kuris laikas sodyboje laukiamos tik grupės ir tik savaitgaliais. Viena dalis klientų atvažiuoja čia švęsti, kita – mokytis, pažinti gamtą, senuosius lietuvių amatus ar paragauti kulinarinio paveldo patiekalų.
„Kasdien pavienių klientų nepriimame, nes mudu su žmona negalime visko aprėpti. Paprastomis dienomis turime tiek darbo, kad tokiems klientams laiko neliktų. Pavyzdžiui, renkame vaistažoles. Paskui jas pakuojame. Mūsų svečiai jas mielai perka, tačiau joms suruošti reikia ne vienos dienos“, – pasakoja p. Visockas.
Šiuo metu jau praktiškai baigtas naujas pastatas, kuriame bus įrengtas Liaudies muziejus. Atidarymas suplanuotas birželio 22-ąją. Ponas Romas sako, kas sendaikčių prikaupęs tiek, kad jie jau patys prašėsi gražiai išdėliojami.
„Dar labai noriu kuo daugiau apie maistą svečius mokyt. Ir dabar vaikai atvažiuoja pas mus, sviestą muša, bet to nepakanka. Net pagyvenę žmones yra lengvabūdžiai, kiša į save bet ką, o save mylėt reikia“, – šypsosi pašnekovas ir priduria, kad pas jį atvykėliai ne tik pažiūrėt gali, pavyzdžiui, kaip senovėje lietuviai kumpius, dešras rūkė, bet ir paragauti jų, pagal senąsias tradicijas pagamintų.
„Kiaules perkame tik iš močiučių, nes jei pirksi iš komplekso, tai jau jokio skirtumo – ar lietuviška, ar lenkiška ta kiauliena“, – skėsteli rankomis vyriškis.
Patys ir dar kartą patys
„Viską, ką uždirbame, tą ir sudedame į sodybą. Darbams ir idėjoms galo nėra. Jei suplanuojame ką didesnio – pataupome ir įgyvendiname. Neėmiau ir neimčiau jokių europinių pinigų, nes noriu ramiai miegoti“, – nukerta verslininkas. Ir leidžia suprasti, kad net galvoti nenori apie ES paramos dalijimo biurokratiją, sako, jau geriau skolintųsi iš banko, mat šiuo atveju tik palūkanos kelia galvos skausmą.
Jis pasakoja iki sunkmečio turėjęs įmonę, po visų mokestinių reformų jos veiklą sustabdė. Pradėjo dirbti pagal verslo liudijimą.
„Įmonės veiklą sustabdžiau, nes mokesčiai yra nerealūs, tikrintojų gausybė. Dirbant su verslo liudijimu kitaip: žurnalą pildai, balansą pasidarai, išrašai sąskaitas ir viskas. Kita vertus, valdžiai to neužteko, tai atsirado naujas potvarkis apie 5% pajamų mokestį metų pabaigoje. Jau nebesvarbu, kad moku už liudijimą, mokesčius „Sodrai“ ir privalomąjį sveikatos draudimą”, – kritikos mokesčių politikai p. Visockas negaili.
Paklaustas, kiek dabar verta „Storo Romo sodyba“, jos šeimininkas tik ranka numoja ir sako niekada rimtai tuo nesidomėjęs, mat apie šio verslo pardavimą net nepagalvojęs. Mintyse čia jis regi užaugusius anūkus.
„Tiesa, viešėjo pas mane viena rimta nekilnojamojo turto vertintoja iš Baltarusijos. Suskaičiavo, kad šis mano verslas dabar vertas maždaug 6 mln. Lt. Bet nelabai man tai rūpi, juk neparduodu“, – nusišypso jis.
***
Tekstas skelbtas birželio 11 d. dienraščio „Verslo žinios“ rubrikoje smulkiajam ir vidutiniam verslui „Mano verslas“.