2012.08.02, 07:02
Nobelio taikos premijos laureatas profesorius Muhammadas Yunusas vienas pirmųjų savo knygose apibūdino socialinį verslą kaip tokį, kuris iš esmės siekia spręsti socialines problemas, o ne krauti pinigus jų ir taip nestokojantiems.
Nesupraskite klaidingai. Uždirbti daug – nieko smerktina. Jei žmogus už savo žinias, sąžiningą ir sunkų darbą gauna tokį atlygį, kokio užtektų, pavyzdžiui, kelioms vidutinėms šeimoms, tai nereiškia, kad jį reikėtų laikyti nedoru ir dėl to užmėtyti akmenimis ar bent užsmaigstyti įtariais, neapykantos bei pavydo pilnais žvilgsniais.
Bet tikriausiai naivu tikėtis, kad visuomenė staiga ims ir pasikeis. Vargu. Juoba kad žiniasklaida irgi nelabai prisideda prie kitokios nuomonės formavimo.
Pasak vieno iš žinomiausių socialiai atsakingų verslininkų Lietuvoje Tado Langaičio, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir gerai. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.
„Kol nepasikeis viešoji erdvė, tol nesikeis ir tie, kuriems į viską nusispjauti. Turime suprasti: kuo mūsų viešoji erdvė ir jos formuotojai prastesni – tuo kultūrinė terpė žmonėms blogesnė“, – įsitikinęs nevyriausybinių organizacijų steigėjas.
Ką gi, apsidairome. Taip, niekas nepasikeitė. Žmonės vis dar maitinami pasakojimais apie tai, kiek kainuoja politiko, kuris slapstėsi Rusijoje, o vėliau grįžo ir lyg niekur nieko tapo Europos Parlamento nariu, batai. Taip sukuriamas verslo prasmės miražas – uždirbti tiek, kad kaimynas sprogtų iš pykčio, o pats galėtum nusipirkti viską, ko panorėsi. Greičiausiai naujausią BMW visureigį ir kokią tuštutę.
Tiesa, kiek anksčiau buvo pabrėžiamas lietuvių nenoras imtis verslo. Tačiau ši tendencija, atrodo, jau paseno ir tinka dažniausiai tik kalbant apie žmones, kurie buvo studentai dar sovietmečiu. Laisvasis internetas tiesiog užkimšo dabartinio jaunimo galvas idėjomis, planais ir vizijomis.
2011 metų spalį viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ paskelbti tyrimo rezultatai parodė, kad 83 procentai jaunų žmonių (16–25 m.) svajoja ir net ketina pradėti savo verslą. Tik klausimas, koks jis bus ir kokią jis darys įtaką?
Skurdas yra dirbtinis reiškinys
Daugelis bendrovių vis dar dirba, kad pateisintų akcininkų lūkesčius, nes jie trokšta gauti dividendų ir investuoti juos į naujus projektus, o šie atneš dar daugiau pelno. Paprasta – kuo daugiau pinigų turi, tuo lengviau uždirbti dar daugiau. Žinoma, jei pakanka proto neiššvaistyti, ką turi.
Pavyzdžiui, su pinigais lengvabūdiškai elgiasi dauguma NBA lygoje žaidusių krepšininkų. „Sports Illustrated“ tyrimas prieš kelerius metus atskleidė, kad 60 procentų profesionalių Šiaurės Amerikos krepšinio asociacijos žaidėjų bankrutuoja po penkerių metų, nors vidutinė metinė NBA žaidėjo alga – daugiau nei 5 mln. JAV dolerių.
Muhammadas Yunusas mano, kad pelno siekiančios organizacijos, kad ir ta pati NBA, ir socialinis verslas gali egzistuoti drauge ir kurti sinergiją, o ši galėtų panaikinti daugelio žmonių nepriteklių. Tereikia imtis paveikių darbų, o ne tiesiog papuošiančių „geradarių“ gyvenimo biografijas.
„Žinia, kurią mes skleidžiame nuolatos, yra tokia – skurdas yra dirbtinai suformuotas reiškinys. Jis nepritinka civilizuotai žmonių visuomenei, ir mes privalome pakeisti tai – padėti žmonėms išbristi iš nepritekliaus. Mums tereikia pakeisti institucijų ir įstatymų veiklos principus“, – iškart, kai tik buvo paskelbtas Nobelio taikos premijos laureatu 2006 m., sakė profesorius.
Vienas iš garbingiausių ir svarbiausių apdovanojimų pasaulyje jam buvo įteiktas už indėlį į ekonomikos plėtrą ir socialinių problemų sprendimą. Teigiamų pokyčių Muhammadas Yunusas siekė sukūręs mikrokreditų paslaugą ir jiems teikti Bangladeše specialiai įsteigęs banką „Grameen Bank“.
Socialinio verslo įvairovė
Mikrokreditai yra viena iš nedaugelio iniciatyvų, kuriomis bandoma spręsti įsišaknijusias socialines problemas. „Yunus Centre“ duomenimis, daugiau nei pusė pasaulio gyventojų vis dar gyvena labai skurdžiai, tegauna kiek daugiau nei 5 litus per dieną. Profesoriaus M. Yunuso įsitikinimu, mikrokreditai turėtų sumažinti skurstančiųjų dalį pasaulyje ir juos kilstelėti į kitą socialinį sluoksnį.
Vis dėlto mikrokreditai, anot tokio veiklos modelio oponentų, nėra panacėja, kuri išgelbės pasaulį. Profesorius Deanas Karlanas iš Jeilio universiteto sako, kad toks nepasiturinčiųjų finansavimo modelis neskatina skurdo mažinimo, net atvirkščiai – jį didina, nes verčia žmones dar labiau prasiskolinti ir galiausiai netekti visko iki paskutinio cento. Pasak Deano Karlano, žmonėms labiau padėtų nedaug kainuojančios taupomosios sąskaitos.
Tai, jog mikrokreditai nesukuria gerovės, nėra absoliuti tiesa. Prancūzų ekonomistė Esther Duflo su savo kolegomis atliko šio finansavimo modelio analizę ir įsitikino, kad jis nedaro įtakos namų ūkių išlaidų didėjimui, lyčių lygybei, švietimo ar sveikatos gerėjimui, tačiau padeda sukurti daugiau verslo iniciatyvų.
Tokia tendencija mums gali atrodyti keistai. Kaip skurdžiai gyvenantis žmogus gali sukurti savo verslą, jei jis vos galą su galu suduria? Tačiau nusileidus iš vakarietiško verslo aukštumų, kuriame daug kas vyksta jau vien tik virtualiajame pasaulyje, pamatytume, kad kažkur Afrikoje gyvenančiam žmogui užtektų vien tinkamos laistymo įrangos, kad jis galėtų dirbti efektyviau ir taip gerinti savo bei artimųjų gyvenimo kokybę ir galbūt imtų galvoti, kaip padėti kitiems.
Pasak Mindaugo Danio, Lietuvos ūkio ministerijos Smulkaus ir vidutinio verslo departamento direktoriaus ir „HUB Vilnius“ įkūrėjo, socialinės inovacijos yra viena iš sparčiausiai augančių socialinio verslo šakų.
„Tai netradicinių sprendimų pritaikymas įsisenėjusioms socialinėms ir aplinkosaugos problemoms spręsti, jėgos santykio pokytis, įtakos decentralizavimas, IT panaudojimas ir piliečių vaidmens stiprinimas“, – teigė M. Danys.
Anot jo, tokie pavyzdžiai kaip bendruomeniniai daržai, naujos viešosios erdvės, automobilių dalinimasis, kolektyviniai sprendimai ir daugelis kitų parodo, kaip paprasti dalykai gali virsti neeiliniais, kai į juos pažiūrima išradingai.
Mindaugo Danio teigimu, nuomonę šiais laikais reikšti gali visi, todėl tampa vis paprasčiau atrinkti tinkamas idėjas ir jas nukreipti į pokyčių, kurių tikrai reikia pasauliui, skatinimą. Tam ypač gerai pasitarnauja kolektyvinis finansavimas – dar viena socialinė inovacija.
Socialiai atsakingus verslininkus remianti organizacija „Unreasonable Institute“ rengia konkursus, juose iš 45 finalininkų internautai išrenka 25. Tai jie padaro aukodami pinigus idėjų įgyvendinimui ir taip išreikšdami paramą jų kūrėjams. Laimi ir galimybę įgyvendinti savo planus gauna pirmieji surinkę 8000 JAV dolerių. Tarkime, Cynthia Koenig, sugalvojusi primontuoti paprastą metalinę rankeną prie plastikinio indo, idant vandenį gabenti būtų daug lengviau ir paprasčiau, reikiamą sumą surinko likus 13 d. iki konkurso pabaigos. „Tai rodo, kad geros idėjos greitai pastebimos ir įvertinamos, todėl finansavimo problemą galima gana greitai išspręsti. Tačiau didelis nuolatinis rėmėjas būtų nepamainoma parama, nes daugelis tų, į kuriuos socialinis verslas yra orientuotas, yra nemokūs“, – pasakojo Ūkio ministerijos atstovas ir socialinio verslo entuziastas.
Socialiai atsakingas verslas ir socialinis verslas – ne tas pats
Kodėl reikėtų pradėti socialinį verslą, jei jis neneša pelno? Atsakydamas į tokį klausimą Žinių ekonomikos forumo direktorius Edgaras Leichteris mane pataisė ir pabrėžė, kad, jo nuomone, žodis „reikėtų“ tokiu atveju netinka.
„Socialinis verslas – tam tikras nevyriausybinių organizacijų (NVO), pilietiškų žmonių ar filantropų brandos etapas. Jį žmonės pasiekia skirtingais keliais. Pavyzdžiui, aktyviai veikianti NVO, perėjusi pirmą entuziazmo fazę, viešųjų ryšių triukšmą, kartais chaotiškų debatų ratą, pradeda norėti geresnės paslaugų kokybės, efektyvumo, rezultatų, dėmesio sukoncentravimo. Tokiu atveju verslo metodų perėmimas atrodo kaip natūralus pasirinkimas. Filantropai, kurie dažniausiai būna pinigus uždirbę pelno siekiančiame versle, į paramą taip pat žiūri kaip į investiciją, bet ne tiek uždirbančią pinigų, kiek sukuriančią vertę visuomenei. Tačiau verslo žmonės visada skaičiuoja, ar administravimo sąnaudos atsiperka, ir ieško būdų, kaip sukurti save palaikančią sistemą. Dažniausiai, kai tokie žmonės sukuria ar padeda sukurti branduolį ir struktūrą, ją sudaro pilietiški žmonės, norintys padėti visuomenei, daryti gerus darbus, spręsti pasaulinius iššūkius. Manau, labiausiai tokias struktūras skiria požiūris: socialinis verslas dažniau sako: „Uždirbkime pinigų, kad galėtume kovoti su skurdo problemomis Afrikoje.“ Tradicinio verslo požiūris dažniau yra toks: „Uždirbkime pinigų ir paremkime ką nors, kad būtume socialiai atsakingi“, o NVO dažniau galvoja taip: „Mes – NVO, darom gerus darbus ir dėl to mus turi remti.“ Taigi socialinis verslas, be gerų darbų darymo kaip pagrindinės orientacijos, nepamiršta ir savo gyvybiškai svarbių funkcijų palaikymo, tai tvaresnė sistema, nes daug neapmokamų darbų nutrūksta aprimus pirmai entuziazmo bangai“, – svarstė Edgaras Leichteris.
Jo teigimu, tai, kad gyvename Lietuvoje, neturėtų mūsų sulaikyti ir apriboti. Atvirkščiai, tai turėtų padrąsinti kurti naujas koncepcijas, modelius ir generuoti idėjas.
„Manau, kad geriausios idėjos dažniausiai gimsta pasaulio užkampiuose, socialiai atsakingų verslininkų požiūriu, tai yra didžiausių galimybių vietovės. Kodėl? Todėl, kad tokiose vietose kaip Bangladešas, Indija, Afrika, Lotynų Amerika gana lengva generuoti didelę socialinę vertę su palyginti nedidelėmis investicijomis. Aš pats dalyvauju „Kiva“ projekte (www.kiva.org) „Keičiančios gyvenimus paskolos“. Projekto dalyvė yra ir lietuviška komanda „Lithuania“, ją remia lietuviai arba mūsų šaliai simpatizuojantys užsieniečiai. Smagu jausti, kad tavo 25 doleriai gali kam nors Afrikoje padėti įkurti verslą. Manau, kad Lietuvoje socialiniam verslui vystytis niekas netrukdo, tiesa, padėti irgi nelabai padeda (nusijuokia). Yra gerų iniciatyvų, laikui bėgant jos gali tapti normaliais socialiniais verslais ir Lietuvoje („pagalbadaiktais.lt“, „pagalbareklama.lt“, „aukok.lt“). Kol kas dauguma kyla iš tos pačios grupės žmonių, tad galime kalbėti ne apie trukdžius, egoizmą ar materialistinį požiūrį, o apie tai, kad žmonės Lietuvoje dar neatrado socialinio verslo idėjos, tačiau pagal tai, kaip plinta savanorystė verslo kompanijose, kaip lietuviai dalyvauja užsienio iniciatyvose, kaip jaunų technologinių įmonių (angl. startups) kalboje vis dažniau pasigirsta frazė „pakeisti pasaulį“, pagal tai, kaip plinta iniciatyvos, – matau labai šviesią socialinio verslumo ateitį. Reikia tik dar daugiau įkvepiančių pavyzdžių, įgyvendintų Lietuvoje, o ne Afrikoje“, – sakė ŽEF vadovas.
Jo minėtą „Kiva“ pavyzdį taip pat pateikė ir Mindaugas Danys, jis taip pat skolina nedideles pinigų sumas žmonėms, siekiantiems įgyvendinti savo idėjas.
Afrikiečiui duoti pinigų lengviau
Išties smagu žinoti, kad yra žmonių grupelė, kuri tiki mūsų šalimi ir savo šūkiu renkasi frazę: „Mes trys laimingi milijonai.“
„Lithuania“ grupė „Kiva“ projekte yra nedidelė – 67 nariai. Iš viso jie suteikė 2033 mikropaskolas, jų bendra vertė sudaro daugiau nei 54 tūkst. JAV dolerių.
Vis dėlto Edgaro Leichterio asmeninė patirtis rodo, kad Afrikos ar Venesuelos žmones remti yra lengviau nei tautiečius. Kodėl? Todėl, kad labai dažnai Lietuvoje susiduriama su išmaldos prašytojais, o ne svajotojais.
„Man labai sunku patikėti, kad paaukoti pinigai bus panaudoti svajonei įgyvendinti, o ne pravalgyti. Be to, menkutė pinigų suma skurdesnėje šalyje gali padaryti gerokai didesnį poveikį nei Lietuvoje“, – aiškino ekspertas ir tuoj pat pridūrė, kad jau rengiasi keisti prioritetus ir daugiau dėmesio skirti Lietuvai.
Žinių ekonomikos forumo direktoriaus nuomone, supriešinti tradicinio ir socialinio verslo stovyklų negalima, nes be tradicinių verslininkų nebūtų ir socialinio verslumo, nebūtų iš ko perimti gerosios patirties.
„Riba tarp verslininko, socialiai atsakingo verslininko ir efektyviai dirbančios nevyriausybinės organizacijos yra labai subtili. Galime kalbėti apie tai, kas būdinga daugiau tradicinio verslo atstovams: rizikos prisiėmimas, orientacija pirmiausia į vertę, o tik tada į socialinius tikslus, didžiulis siekis plėstis, karjerizmas, nepriklausomybės siekis. Socialiniam verslumui labiau būdinga orientacija į socialinę misiją, emociniai aspektai, socialinių pokyčių siekis, vizionieriškumas, atskaitomybė. Nepaisant skirtumų, abiejose stovyklose esantys žmonės turi įžvelgti galimybių, kai jų atsiranda, turi imtis iniciatyvos, kurti inovacijas, panirti į savo darbą, būti lyderiais, nepasiduoti ir pan. Dažnai – tai gyvenimo būdas. O su sąžine abiejose pusėse turėtų būti viskas gerai“, – išvadą darė Edgaras Leikchteris.
Tam pritaria ir Tadas Langaitis. Pasak jo, verslumas yra esminis veiksnys kalbant tiek apie tradicinį, tiek apie socialinį verslą. Vien idėja be supratimo, kaip ją įgyvendinti, niekam nepadės. Būtent todėl tradiciniams verslininkams vis dažniau turėtų būti užduodamas klausimas apie tai, ką jie padarė visuomenės labui.
„Belgijoje žinau žmogų, kuris taupydamas savo ir kitų laiką nesako „Labas“. Užuot sveikinęsis, jis verslininkų klausia: „Ką padarei dėl visuomenės?“ Daugelis neturi jam ką atsakyti“, – pasakojo socialinio verslo praktikas.
Jo nuomone, Žemė – tai tarsi didelis skruzdėlynas, kurio visi gyventojai be išimties kada nors mirs. Tad išties svarbu suvokti, kokį savo indėlį turi įnešti į bendros gerovės kūrimą.
„Jei 5 procentai skruzdėlių atsisakys vykdyti savo funkcijas – žus visas skruzdėlynas. Žmonės, žinoma, ne skruzdėlės ir dėl parazituojančių visuomenės narių visi neišmirsime. Tačiau tam tikrose srityse einame į destrukciją ir susinaikinimą. Pavyzdžiui, įprotis vartoti. Jį pakeisti bus vis sunkiau, o ištekliai nėra begaliniai, todėl ateityje, jei nesusigriebsime laiku, gali būti sprendžiamas toks klausimas: „Ar vienas vakarietis, ar tūkstantis afrikiečių?“ – sakė Tadas Langaitis.
Anot jo, svarbiausias dalykas, kurį kuo greičiau reiktų padaryti, – išugdyti pilietiškai atsakingą visuomenę. Be bendro sąmoningumo lygio niekas iš esmės nepasikeis. Nepakeis ir sentimentais paremtos aukojimo akcijos. Ir nesvarbu, kam būtų renkamos aukos: kačiukams, šuniukams ar vaikams. Visa tai paremta aklais jausmais ir siekiu nutildyti sąžinės balsą, bet ne noru pakeisti ką nors iš esmės.
„Aukoti našlaičiams mokame. Skiriame jiems palyginti daug pinigų – 4000 vaikų per metus gauna 1 mln. Lt. Kiek vaikų, gyvenančių šeimose, gauna tiek? Be to, kasmet dar į vaikų namus vežame žaisliukų. Ar to jiems reikės vėliau, kai jie išeis į platųjį pasaulį? Juk reikia ilgalaikių sprendimų. Padėkime vaikams surasti savo kelią gyvenime, o ne drauskime jiems tapti savarankiškiems ir mąstantiems“, – aiškino Tadas Langaitis.
Reikia pripažinti, kad jis greičiausiai yra teisus. Ilgalaikių sprendimų nėra. O kaip jų bus, kai Seimo nario kadencija tokia trumpa, o per ją juk tiek daug svarbių ir neatidėliotinų darbų randasi, nespėji apsidairyti, o – žiūrėk – jau reikia vėl rengtis naujiems rinkimams.
Nors juos kaltinti – tas pats, kas mušti save. Vėl grįžtame prie pilietiškumo jausmo. Tai kas pirma – višta ar kiaušinis? Pilnas skrandis, piniginė ir namai ar idėja?
***
Tekstas skelbtas „Verslo žinių“ leidžiamame žurnale „Verslo klasė“.
Žurnalo akiratyje įdomūs Lietuvos ir pasaulio žmonės, analitiniai straipsniai verslo, politikos ir kitomis visuomenei aktualiomis temomis, svarbiausių mėnesio įvykių komentarai. Žurnalą prenumeruoti galima metams, pusei metų ir mėnesiui.