2011.10.23, 10:00
„Aš jas vis tiek auginsiu. Nebent mažiau“, – užsispyrėlės tonu taria „VŽ Savaitgalio“ pašnekovė Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė. Kalbamės vėjo siūbuojamų levandų lauke – švelniai violetinė, galvą aromatu svaiginanti jūra banguoja ne kur nors Žydrajame krante, o vos 25 kilometrai už Vilniaus, Kiemelių kaime šalia Maišiagalos.
Spalio pradžia, saulėta diena, levandos pleška lyg užsimiršusios, kad čia – ne Viduržemio jūros šilta uolėta pakrantė. Teiraujuosi, ką ši ryžtinga moteris, prisistatanti ūkininke, darys, jei levandų auginimo verslas neatsipirks. Jūratė susimąsto, tada tvirtai pakartoja:
„Aš jas auginsiu, auginsiu. Esu ten, kur privalau būti, ir veikiu tai, ką turiu veikti.“
Pakeliui į Jūratės Lankauskaitės-Kregždienės šeimos valdas – išsibarstę iš Vilniaus pabėgusių miestiečių naujakurių namai. Kregždžių būstas – kiek atokiau, ant rudeniška migla užkloto ežero kranto. Keliukas namų link vingiuoja tarp akimi sunkiai aprėpiamų laukų, juos įrėmina miškas. Čia – Jūratės Lankauskaitės-Kregždienės ūkis. O kurgi bulvės, morkos, burokai, bent jau svogūnai? Nėra, nebuvo ir nebus. Net šeimai gaminamiems patiekalams skirtos prieskoninės žolelės čia auginamos elegantiškame miniatiūriniame šiltnamyje, kurį suprojektavo pati Jūratė. Viskas subtilu, tvarkinga, peršasi nepelnytai nuvalkiotas, bet šiuo atveju tinkamas apibūdinimas: gera aura.
„Levandos“ – ženklina kuklus medinis stulpelis ties posūkiu į kiemą. Kur jos, kur jos? – dairomės abu su fotografu, vis dar skeptiškai nusiteikę. Kokios levandos Lietuvoje, ypač įpusėjus rudeniui? Staiga nuo kompiuterio pavargusioms akims atsiveria… paveikslas. Gyvas, vilnijantis, nutapytas pastelinėmis spalvomis, kvepiantis. Iki levandų – dar koks 100 metrų, bet žvarbokas vėjelis atpučia gaivų aromatą, primenantį iškvėpintą močiutės sekmadieninį apdarą.
Pradžia – sapne
Labinamės. Smulkutė ūkio, pavadinto „Lavender Village“, šeimininkė vilki melsvų tonų drabužiais, ausyse tviska melsvi auskarai, net darbinės pirštinės – levandų spalvos.
„Negaliu meluot – išsikrausčiau iš proto dėl levandų. Žmonės jau juokiasi iš manęs, nepiktai“, – šypteli Jūratė, siūlydama sausainiukų su levandomis.
Galima būtų pamanyti – gal ji neturi ką veikti, kad eksperimentuoja su augalais, kurių likimas po lietuviškos žiemos – neprognozuojamas. Bet kai moteris paprastais žodžiais, su saviironija pradeda pasakoti apie idėjos ištakas ir planus, dėliojasi visai šaunus verslo planas. Idėja jau virto kūnu, dabar reikia smarkiai dirbti, kad levandos ne tik akį ir uoslę pradėtų džiuginti, bet ir pelno neštų.
Smalsu, kaip apskritai šovė į galvą mintis imtis levandų auginimo? Jūratė mažumėlę sutrinka. „Žinau, jums reikia kokios nors ypatingos istorijos, bet jos nėra”, – sakytum, teisinasi. Pasakoja, kad daugiau nei prieš metus, naršant internete, žvilgsnis užkliuvo už levandų nuotraukos. Pamatė ir užmiršo. O po kelių dienų susapnavo, kad stovi levandų lauke.
Taip ir prasidėjo. Sapnas pakvietė kelionėn – už lango tvyrojo praėjusios lietuviškos žiemos speigas, o Jūratė, iš pradžių smalsumo vedina, galiausiai visa galva paniro į interneto platybėse ir atsisiųstose knygose aptinkamas žinias.
„Taip, tai Viduržemio jūros regiono augalas, bet levandos sėkmingai auginamos ir tose šalyse, kurių klimatas panašus į mūsiškį – Kanadoje, Anglijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Mano žiniomis, Lietuvoje jos auginamos kol kas tik alpinariumuose, po kelis krūmelius prie sodybų. Užsikrėčiau mintimi, kad galiu įkurti lietuvišką levandų ūkį, savaime aišku, ne vien dėl grožio – levandos ir jų produktai pritaikomi labai plačiai, pradedant parfumerija ir baigiant maisto gamyba“, – pasakoja moteris.
Ji džiaugiasi palankiu šių metų rudeniu. Geriausiu atveju levandos turėjo liautis žydėjusios rugsėjį, bet nutiko dar geriau – šįmet jos klesti iki pat spalio. Tam reikėjo atidžiai pasirinkti augalo rūšį – mūsų kraštuose galimybių išlikti turi tik tikroji levanda, „Lavandula angustifolia“, turinti ir daugybę porūšių. „Nenorėčiau detalizuoti, kaip tiksliai vadinasi maniškės. Juk kaip būna – susirenka kelios moteriškės, dalijasi įspūdžiais apie augalą, vadina jį skirtingai, o paaiškėja – apie tą patį“, – Jūratė sako, kad levandų rūšys ir porūšiai kiekvienoj šaly, kiekviena kalba įgyja naujų niuansų, tad į juos tegu gilinasi botanikai.
Levandos žinomos jau pustrečio tūkstančio metų. Senovės egiptiečiai jas naudojo palaikams mumifikuoti, arabai pritaikė parfumerijoje. Senovės romėnai ir graikai maudydavosi levandų voniose, lotyniškasis tikrosios levandos pavadinimas ir kilęs nuo dviejų lotynų kalbos žodžių: „lavare“ – plauti ir „angustifolius“ – siauralapis.
Levandas auginti pirmieji veikiausiai pradėjo arabai, vėliau jos paplito visoje Europoje, dabar tai įprastas augalas Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje. Paradoksalu, bet nemažai su šeima keliaujanti Jūratė levandų laukų nematė nei Italijoje, nei Pietų Prancūzijoje. „Dabar jau ir nebereikia, turiu vietinius, savo laukus“, – juokiasi. Kai ateis laikas, juose galbūt fotografuosis vestuvininkai – tai populiaru šalyse, kuriose levandos plačiai paplitusios. Juolab kad Jūratės ir Vytauto namai garsėja svetingumu – šeimininkai net vidury gruodžio terasoje užkuria židininį, iškepa jame žuvies ir plepa su svečiais, įsisukusiais į pledus. Čia žmonės nenugrimzta į žiemos sąstingį. Čia – šilti namai. Levandų kaimo namai.
„Levandauskaitė“
Drauge su ūkio šeimininke – aštrialiežuvis bičiulis jai prilipdė „Levandauskaitės“ pravardę – per pievelę brendame apžiūrėti kvapiųjų augalų. Dėmesį traukia santūriai, bet itin skoningai sutvarkyta namo aplinka. Terasoje – pačios Jūratės pagamintos keraminės detalės su augaliniais motyvais, pavėsinėje – dailus, keramikos akcentais puoštas stalelis. Sudžiovintos levandos išdėliotos tvarkingai, atrodo lyg iš paveikslėlio, vaizduojančio atostogas Prancūzijos Rivjeroje, Žydrajame Krante. Takelius aplink medelius ir ežero link Jūratė išgrindė originalios formos akmenimis, ant ežero kranto, senoje valtyje, žydi spalvingi rudeniniai augalai.
Tiesą sakant, „Levandauskaitės“ kelias į „Lavender Village“ visai neatsitiktinis. Kūryba moterį lydėjo visą gyvenimą, nuo pat dainavimo studijų Vilniaus konservatorijoje, tuometėje Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Nepaprasto stiprumo Jūratės altą kai kas gali net prisiminti – ji dainuodavo per jaunavedžių ceremonijas Vilniaus civilinės metrikacijos biure, o per vakarėlius draugai prašo jos sudainuoti garsiąją Freddie Mercury ir Montserrat Caballe „Barseloną“.
Jūratė turėjo ir savo gėlių verslą, bet jį palaužė 1998-ųjų Rusijos bankų krizė. „O paskui viskas įprastai – vaikai, eilinis darbas“, – ne itin noriai moteris prisimena laikotarpį, kai dirbo prozišką darbą, vadovavo daržovių ir vaisių skyriui viename dideliame Vilniaus prekybos centre. Kita vertus, ironiška, bet tiesa – net ir prekybos centre Jūratė nenutolo nuo augalų.
Pagaliau, kai su šeima išsikraustė į užmiestį, vėl susiklostė širdžiai maloniai veiklai palankios aplinkybės. Kruopščiai sukūrusi savo namus ir aplinką, Jūratė idėjomis ėmė dalintis ir su kitais, įsteigė aplinkotvarkos įmonę „Tavo pieva“. Jūratė rūpinasi želdynais, kuria interjerui ir eksterjerui papuošti skirtus aksesuarus. Nesunku atspėti: pastaruoju metu juose dominuoja levandų tema.
„Savo veiklą apibūdinu vienu žodžiu – kurti. Levandos – mano kūrybos dalis, pati maloniausia, o ir rimčiausia“, – sako.
Kvapų terapija lauke
Akivaizdu, kad Jūratė turi verslininkės gyslelę – be levandų, ji augina ir eglutes, pardavinės Kalėdoms. Tvarkingomis vagomis rikiuojasi vaistinių čiobrelių krūmeliai, kitąmet ir iš jų bus sunkiamas aromatingas vanduo.
Levandos ūkyje auga tarsi pasistiebusios – vagos supiltos keliasdešimčia centimetrų aukščiau žemės lygio. „Kad vanduo nutekėtų. Levandos nepakenčia užsistovėjusios drėgmės“, – paaiškina ūkininkė.
Šiems daugiamečiams augalams labai svarbus ir dirvos rūgštingumas. Jūratė pažeria informacijos apie dirvos pH ir pasidžiaugia, kad šie laukai, regis, naujakurėms patiko.
Vadinamąjį levandų derlių – žiedelius ir stiebelius – net ir Lietuvoje galima imti porą kartų per metus. Šeimininkė nelabai noriai patiki kitiems žmonėms karpyti levandas – kirpti galima tik iki sumedėjusios dalies, maždaug du trečdalius šakelės, kitaip augalas gali sunykti.
Apie 3.000 levandos puskrūmių, beveik hektaras – dairomės, kas gelbsti Jūratei? Ji pamoja pro šalį einančiam vieninteliam ūkio darbininkui, bet čia pat paaiškina, kad į talką jį pasikviečia tik labai prireikus.
„Susitvarkau ir viena. Kartais vaikams, artimųjų šeimoms liepiu įsispirt į botus ir eiti ravėti, tai turbūt sunkiausias darbas. Bet viską kompensuoja sveikas nuovargis ir pati tikriausia aromaterapija, už kurią mieste pločiau milžiniškus pinigus. Būna, kad draugės irgi tokių procedūrų užsimano – vakare vyną gurkšnojam, o ryte levandų lauke aromaterapija užsiimam“, – juokiasi pašnekovė.
Nesiekia titulo
Nuskynus levandas, dalis jų džiovinamos puokštėms, patiekalams, vaistažolių atsargoms, interjero detalėms, o iš šviežių žiedų Jūratė sunkia hidrolatą – distiliuotą levandų vandenį. Į lauke esančią pavėsinę išnešamas rankų darbo, specialiai gėlių vandenims ir eteriniams aliejams distiliuoti skirtas varinis indas, vadinamasis alembikas. Jame, kaitinant dujomis, iš levandų žiedų kapsi svaiginančio aromato vanduo.
„Pagaminti galiu labai daug, kad ir tūkstantį litrų, bet reikia rasti, kas juos pirks“, – sako Jūratė, tik šiemet pradėjusi megzti ryšius su parfumerijos didmenininkais.
Ji pasakoja, kad nuskinta levanda per pirmąsias tris valandas praranda iki 65% savo eterinių aliejų, tad galimybė distiliuoti levandų vandenį tiesiog šalia jų lauko – didžiulis pranašumas. Beje, Lietuvoje gaminamiems kremams, kitoms kosmetikos priemonėms dažnai naudojami iš kitų šalių atgabenti koncentratai. Jūratė įsitikinusi, kad jos produktas – kokybiškesnis.
„Visuose didžiuosiuose ūkiuose kitose šalyse daroma būtent taip, distiliuojamas išsyk nuskintų levandų vanduo“, – pabrėžia moteris.
Tiesa, levandų hidrolatas – dar ne kvepalai, mat jo paskirtis ne ta, hidrolatas – sudedamoji tualetinio vandens dalis. Jo aromatas greit išsivadėja, nors buteliuke jis labai intensyvus. „Na, mano rankos visada kvepia, bet aš nuolat kerpu levandas“, – pokštauja Jūratė.
Levandų hidrolatu, anot jos, turėtų domėtis natūralių veido, rankų kremų, kitokios kosmetikos gamintojai, juolab tokios produkcijos, gaminamos nenaudojant konservantų, paklausa vis didėja.
Beje, nors „Lavender Village“ levandos niekuo netręšiamos, šeimininkė neketina siekti ekologiško ūkio titulo.
„Esu asmeniškai atsakinga už savo produktų kokybę savo pirkėjams ir galiu užtikrinti, kad ji – aukšta. Manau, to pakanka, o „Eco“ ženklelis – nebūtinas“, – svarsto moteris.
Kartais pasigirsta nuomonių, kad Lietuvoje levandas auginti gal ir įmanoma, bet jų eteriniai esą nėra tiek vertingi, kiek pietuose vešinčių augalų. „Man kol kas sunku tvirtinti, kaip iš tiesų yra. Bet savo pagaminto levandų hidrolato mėginį jau siunčiau didmenininkams į Jungtinę Karalystę – jie buvo sužavėti“, – atremia teiginį Jūratė.
Skanu, ir tiek
Violetinės gėlelės, labiausiai garsėjančios pritaikymu parfumerijoje ir kosmetikoje, pasirodo, galėtų tapti kiekvienų namų augalu Nr.1. Levandų hidrolato poveikį lengviausia išbandyti ant plaukų – išpurkšti levandų vandeniu, jie tampa blizgūs ir purūs, mažiau slenka. „Nebeprisimenu, kada pirkau kondicionierių plaukams“, – pečiais gūžteli levandų vandens gamintoja. Tiesa, savo naminį muilą su levandomis ji vertina kritiškai ir siūlo tik artimiausiems, dovanoja draugams.
„Kažkoks mėgėjiškas muilas, per daug tų šiukšlių“, – žodžių į vatą nevynioja Jūratė, dar neradusi būdo, kaip pagaminti kvapius levandų muiliukus be juose stirksančių žiedelių.
Levandų antpilu ar aliejumi gali būti gydomos žaizdos – istoriniuose šaltiniuose pasakojama, kad Pirmojo pasaulinio karo metais tai buvo vienas pagrindinių medikamentų, kuriais medicinos seserys gydė kareivių žaizdas. Teigiama, jog levandų arbata mažina padidėjusį kraujospūdį, padeda kovoti su kvėpavimo takų ligomis, gerina apetitą. Levandų žiedais gali būti gydoma ir migrena, depresija, nemiga. Tiek arbatos, tiek aromatizuotos vonios pavidalu levandos įgyja gydomosios galios. Ne veltui, pasak istorikų, Anglijos karalienė Elžbieta I reikalaudavo, kad sodininkai pasirūpintų, kad rūmuose šviežių levandų nestigtų ištisus metus. Be to, karalienė gerdavo daug levandų arbatos, taip kovodama su ją kamavusia migrena.
Levandos atbaido kandis ir gydo kraujasiurbių įkandimus. O po pievą prie Jūratės namų laigančios Hondos, Berno zenenhundų veislės kalytės, blizgantis kailis – dar vienas levandų vandens poveikio įrodymas.
Šios žolelės prigijo ir virtuvėje. Valgį gaminti mėgstantis ir sveikos mitybos principais besivadovaujantis Jūratės vyras Vytautas levandų žiedais marinuoja ėrieną, paukštieną. Levandomis galima skaninti salotas, užpilus ir sriubas, o sudžiovinti levandų stiebai virsta gurmaniškais iešmeliais mėsos kepsneliams.
Tiesa, kaip ir visur, taip ir čia reikalingas saikas – pavyzdžiui, mėsos marinate padauginus levandų, gali susidaryti įspūdis, kad valgote kvepaluose pamirkytą kepsnį.
Bet Jūratė nėra linkusi ilgais teoriniais išvedžiojimais įrodinėti levandų naudos. „Juk paprasčiausiai skanu“, – sako ir įpila puodelį nestiprios levandų arbatos su medumi. Tiesa, apie medų – gali būti, kad kitąmet šalia levandų lauko atsiras ir kelios bičių šeimos. Seilė nutįsta, kai įsivaizduojame levandų medaus šaukštelį arbatoje.
Ranka rašytos etiketės
Kitąmet verslą planuojanti plėsti Jūratė ir šiemet siūlo visokiausių dovanų, susijusių su levandomis. Tai gali būti graži žydinti levanda, persodinta į vazoną, greta jos – levandų vanduo, levandų stiebų iešmeliai kepsniams ir ryšulėlis džiovintų žolelių. Levandomis išpiešti padėklai, padėkliukai, maišeliai arbatai ar kandims baidyti – tokių Jūratės dovanėlių jau yra iškeliavusių į Italiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją. Beje, visas etiketes ir dovanų čekius Jūratė piešia ir užrašo pati.
„Tokia veikla prašyte prašosi natūralumo. Va, žiema ateina, sėdėsiu prie židinio ir piešiu, siuvinėsiu, gaminsiu visokias „fintikliuškas“ Kalėdoms“, – svajoja.
Pavasariop „fintikliuškoms“ laiko bus kur kas mažiau. Jūratė planuoja plėsti levandų plotus – rankos mostu ji aprodo laukus, kuriuose kitąmet turėtų mėlynuoti šiltus kraštus menantys augalai. Tai dar ne viskas – moteris ketina įkurti teminį levandų kempingą, dokumentai ES paramai gauti jau pateikti.
Kempingo kambarių interjere kartosis levandų motyvai: vienas kambarys būsiąs violetinis, kitas melsvas, trečias žalsvas, visi su baltos spalvos akcentais, kad nebūtų pernelyg intensyvu. Kempingą ūkininkė-verslininkė žada aprūpinti visa reikalinga poilsiui infrastruktūra, o kad jame ir puodeliai, ir lėkštelės, ir (atleiskite) net tualetinis popierius bus puošti levandų motyvais, jau ir klausti nereikia. Ar nebaisu, kad tokias svajas gali sugriauti ne itin tvarkingi poilsiautojai, paprasčiau tariant – šiukšlintojai?
„Visai nebaisu. Orientuosimės į vyresnio amžiaus užsieniečius, keliaujančius nameliais ant ratų“, – regis, Jūratė pagalvojo apie viską.
Ji neslepia, kad ankstyvą rytą prasidėjusi darbo diena baigiasi maždaug vidurnaktį, bet nuovargis nesikaupia.
„Tai kad pačios levandos nuovargį gydo. O ir tas Vytuko maistas, lakstau kaip su užtaisu“, – neužmiršta pagirti vyro, uoliai besirūpinančio namiškių sveika mityba.
„Kai darbas širdy dega, atrodo, kad viskas savaime vyksta ir kad viską žinau apie penkerius ateinančius metus. Ir viską spėsiu“, – gležnos išvaizdos, bet tvirto būdo „Lavender Village“ šeimininkė savo užmojais neleidžia abejoti nei sau, nei kitiems.
***
Tekstas skelbtas spalio 14 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.