2013.11.17, 20:33
Toli gražu ne visada sėkmė priklauso nuo puikios idėjos ir ją įgyvendinančio verslininko. Neplanuotos aplinkybės, biurokratija, įvairūs ribojimai koją gali pakišti kur kas labiau, nei galima įsivaizduoti, tad imantis verslo tam būtina pasiruošti.
Ypač daug vargo turi verslininkai, kurių idėjos paremtos prekyba alkoholiu: tenka rūpintis ne tik įvairiais leidimais ir licencijomis, bet ir nuolat įrodinėti, kad jų veikla visuomenei žalos nedaro, kovoti su neigiamu požiūriu.
Juozas Vilkenis, Šakių rajono Kidulių kaime turintis UAB „Vilkenta“, beveik prieš dvejus metus nusprendė išgryninti šeimos verslo idėją, paremtą svečių vaišinimu naminių iš įvairių uogų gaminamu vynu, tačiau nei pernai, nei šiemet verslo nepavyko išplėtoti taip, kaip norėjo.
„Liko tik vienas kabliukas. Tikiuosi, dar šią žiemą galėsime svečiams pasiūlyti naminio vyno ir pagaliau plėtoti verslą, į kurį dedame daug vilčių“, – jau gana džiugiai sako p. Vilkenis, nors pastarieji metai jam buvo kupini nervų.
Planų jo įmonė turi rimtų: verslo plėtrai gavo paskolą iš Verslumo skatinimo fondo, įsigijo ir sutvarkė dalį Kidulių dvaro. Tiesa, kol būtinų leidimų prekiauti naminiu vynu išdavimas stringa, verslininkai rankų sudėję nesėdi. Kavinė sutvarkytose patalpose jau veikia, joje gali tilpti apie 100 svečių.
Pernelyg ilgai
Negali sakyti, kad verslininkas savo idėjos įgyvendinimo ėmėsi nepamatavęs, kiek užtruks gauti visus dokumentus. Anot jo, buvo atvirkščiai.
„Prieš imdamasis kurti vyno verslą apskaičiavau, kad gauti visus leidimus užtruks ilgiausiai aštuonis mėnesius. Iš tiesų turėtų pakakti ir šešių ar net penkių mėnesių, tačiau iš karto numačiau papildomą laiką nenumatytoms aplinkybėms. Tačiau kas galėjo numatyti, kad vietoj planuotų aštuonių mėnesių teks laukti metus ir aštuonis mėnesius“, – kalba verslininkas.
Pašnekovas sako suprantantis, kad naminį vyną, kaip ir maistą, reikia griežtai tikrinti, įvertinti jo kokybę ir tinkamumą prekybai. Bet jis teigia labiausiai nusivylęs ne tuo.
„Kai turi kreiptis iš karto į kelias tarnybas, gerai pamatai, kurios dirba greitai, kurios to daryti visiškai nesistengia. Kai kur leidimus gavau taip greitai, kaip negalėjau nė tikėtis, kitur dienų dienas beldžiausi, kad būtų teiktasi paskubėti“, – aiškina p. Vilkenis.
Dabar kiekviena diena Kidulių verslininkams – prarasti pinigai. Tikslios sumos, kiek per tą laiką galėjo uždirbti pinigų, p. Vilkenis neatskleidžia, tačiau siūlo paskaičiuoti.
„Įstatymas mums leidžia per metus parduoti 10 tonų vyno, 30–40 butelių per dieną. Būtent tiek per praėjusius metus ir nepardavėme“, – sako pašnekovas.
Žiūri įtariai
Alkoholiu kavinėse ir baruose prekiaujantys verslininkai kalba apie dar vieną juos persekiojančią problemą. Jei verslo koncepcija verčia akcentuoti prekybą alkoholiu, o ne maistu, neišvengiamai susiduriama su neigiamu visuomenės požiūriu.
Jonas Ignatonis, alaus baro ir parduotuvėlės “Alaus kolonėlė” savininkas.
Jonas Ignatonis, sostinėje esančios alaus krautuvėlės ir baro „Alaus kolonėlė“ savininkas, sako verslo pradžioje susidūręs su skeptišku aplinkinių požiūriu.
„Jei prekiauji alkoholiu, visuomenės akyse dažnai tampi girdytoju. Žmonės nesidomi, kokia verslo koncepcija, kokia kultūra bare tvyro, kokie žmonės renkasi, tačiau yra iš anksto nusistatę“, – teigia verslininkas. Jam šiek tiek lengviau, nes baras veikia toliau nuo gyvenamųjų namų.
Apie požiūrio problemą kalba ir p. Vilkenis. Pasak jo, žmonės pernelyg nesistengia gilintis, kokia jo verslo koncepcija.
„Negaliu sakyti, kad visi žiūri kreivai. Tačiau yra žmonių, kai kurie jų sėdi ir valstybinėse tarnybose, kurie mus laiko girdytojais, prilygina nusikaltėliams, kontrabandininkams. Vyną gaminu pagal senelio receptą, gaivinu senąsias tradicijas. Turiu planų Kidulius paversti turistų traukos vieta, kurioje jie galės paragauti autentiško gėrimo. Tariamės su turizmo centru, agentūromis dėl ekskursijų“, – kalba p. Vilkenis.