2013.02.16, 13:12
Mezgimas – ne močiučių užsiėmimas, o jaukus verslas. Tą patvirtina Asta Mackevičienė, megztų vaikiškų drabužėlių parduotuvės „Bug2hug“ įkūrėja. Verslininkė planuoja ateityje įkurti ir mezgimo mokyklą.
„Mintis kurti savo verslą kilo tada, kai pradėjau lauktis dvynių ir ieškojau jiems drabužėlių. Man patinkančių parduotuvėse neradau. Arba jie buvo labai brangūs. Prisiminiau seną pomėgį – mezgimą. Draugės ėmė skatinti, kad mezginius reikėtų pardavinėti. Į vieną vaikiškų drabužių parduotuvę nunešiau megztų drabužėlių, juos netruko parduoti. Prisipažinsiu, mane gąsdino darbo apimtis, tempas. Viena yra nusipirkus siūlų numegzti, parduoti daiktą ir nesukti sau galvos, koks bus pelnas. Visai kas kita – skaičiuoti ir mėginti iš tokio verslo gyventi“, – apie sparčią verslo pradžią kalba moteris.
Investavo į siūlus ir virbalus
„Paversk savo hobį darbu ir niekada nereiks dirbti“, – sako dvynukų Prano ir Algio mama, trejus metus kartu su vaikais auginanti ir savo verslą.
„Į veiklą, kuria užsiimu, visada žiūriu rimtai, todėl nenorėjau mezginių pardavinėti tarsi jie būtų iš močiutės skrynios. Taigi jau ant pirmųjų daiktų, kuriuos nunešiau į parduotuvę, buvo prisiūtos etiketės su pavadinimu. Vaikams buvo 3 mėnesiai ir 8 dienos, kai atsirado pavadinimas. Sugalvojau, kad pavadinimas turi būti trumpas, modernus, angliškas, ir pasakiau apie tai vyrui. Jis pagalvojo kelias minutes ir sako „Bug2hug“, – juokdamasi prisimena verslininkė.
Mezginiai buvo paklausūs, jais prekiavo kelios parduotuvės. Tačiau p. Mackevičienė pastebėjo, kad negali pasiūlyti didmenininkams patrauklių kainų, todėl nusprendė atidaryti savo parduotuvėlę. Verslo pradžiai p. Mackevičienė banko paskolos neėmė. Per motinystės atostogas gaunamą pašalpą taupė ir pinigus investavo į verslą.
Daugiausia teko investuoti į siūlus ir virbalus. Priklausomai nuo siūlų rūšies, kamuoliukas galėtų kainuoti 12–15 Lt. Jei siūlas storesnis, jis bus trumpesnis, vadinasi, iš kamuoliuko nepavyks numegzti vaikiškos kepurės. Geresni virbalai kainuoja apie 15–18 Lt. Jei nesugalvoji kepurės modelio pats, teks dar pirkti ir mezgimo žurnalą.
„Pavyzdžiui, dėl siūlų kainos negaliu megzti drabužėlių iš kašmyro. Mat drabužio kaina būtų itin didelė. Tačiau stengiuosi, kad siūlai būtų vilnoniai arba maišyti su šilku“, – pasakoja verslininkė.
Visus daiktus p. Mackevičienė mezga rankomis. Neslepia, kad dažniausiai dirba naktimis, kai dvynukai miega.
„Mezgu labai greitai. Per keletą valandų galiu numegzti kepurę“, – kalba moteris.
Paprastai p. Mackevičienė sukuria kolekciją, o iš jos klientai užsisako norimų daiktų. Verslininkė neslepia, kad nepavyksta verslo organizuoti taip, kad nebūtų eilių.
„Visus modelius kuriu pati. Prisipažinsiu, kai kurių mezgimo schemų net nemoku skaityti. Beje, kartais susidomėjusi vienu ar kitu mezgimo raštu, skaitydama schemą randu ir klaidų. Nuo vaikystės turiu gerus mezgimo pagrindus. Mama ir močiutė – mezgimo maniakės“, – sako p. Mackevičienė ir priduria, kad jos vaikams drabužėlius mezga močiutė.
Nori plėsti
Prieš gimstant vaikams, p. Mackevičienė dirbo personalo vadove ir mezgimui neturėjo laiko. Kai įkūrė savo verslą, aplinkiniams buvo nemenkas šokas. Dažnas klausė: „Tu moki megzti?“
Verslininkė prisipažįsta, kad ankstesnė patirtis labai padeda ir savame versle. „Jei nemokėčiau suskaičiuoti pajamų ir išlaidų, būtų liūdna“, – kalba moteris.
Verslo postūmiu p. Mackevičienė vadina 2011 m. rugpjūtį vykusį kolekcijos pristatymą. Apie mezginius sužinojo daugiau žmonių, padaugėjo užsakymų.
„Sau algą užsidirbu. Tas džiugina, nes pavyko mėgstamą veiklą paversti verslu. Vis dėlto jaučiu, kad priėjau tašką, kai reikia priimti daugiau žmonių. Norisi, kad tai nesivadintų vieno žmogaus verslu“, – aiškina verslininkė.
Galvodama, kaip galėtų išplėsti verslą, p. Mackevičienė prasitaria norinti ne tik gausinti mezginių asortimentą, bet ir įkurti mezgimo mokyklą.
„Lietuvoje jau galima įsigyti gerų, kokybiškų siūlų. Tačiau iš tokių siūlų numegztas megztinis būtų labai brangus. Taigi protingiau būtų išmokyti mamas nusimegzti megztinį ne tik sau, bet ir vaikams. Kadangi pati keliu gana aukštus reikalavimus mezginiams, todėl manau, kad galėčiau patarti kitiems, kaip nusimegzti stilingą drabužį. Visgi šią idėją pavyktų įgyvendinti tik tada, jei dalį gamybos iš manęs perimtų kiti žmonės“, – aiškina verslininkė.
Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“.